Geopolitikos diagnostika: Moldova, Sakartvelas, Ukraina, Vietnamas-Kinija, Pietų Kaukazas

Moldova, Sakartvelas, Ukraina

Faktas:

Trijų šalių parlamentų pirmininkai pasirašė deklaraciją, pasak kurios, formalizuojamas tarpparlamentinis bendradarbiavimas kovoje su Rusijos agresija.

Diagnozė:

Trys minėtos šalys tapo Rusijos geopolitinės kleptomanijos aukomis jau seniai, tačiau bandymai kaip nors bendrai spręsti tą pačią „Rusijos problemą“, materializuojasi tik dabar. Tam yra kelios priežastys.

Pirma. Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos parlamentuose niekada nebuvo vieningos nuomonės, ką daryti su Rusija. Žinia, prorusiškos politinės jėgos rasdavo būtų įrodyti, kad geriau kaip nors tartis nei bartis, o tai reiškė iš esmės susitaikyti su esame padėtimi.

Antra. Pagunda manyti, kad kiekvienos šalies atvejis yra ypatingas ir geriau sprendžiamas atskirai, nusverdavo supratimą, kad iš esmės juk problema yra ta pati Rusija.

Trečia. Pagaliau suprasta, kad trijų bendra nuomonė apie Rusiją įvairiuose euroatlantiniuose forumuose yra kur kad įtaigesnė, nei Rusijos „paaiškinimai“ kiekvienu atskiru atveju. Tad trijų susitarimas pasiektas savotišku NATO skaudimu: supraskite pagaliau, kad po vieną tikrai nebus lengviau.

Vietnamas-Kinija

Faktas:

Šalyje kilo masinės nepasitenkinimo akcijos dėl vyriausybės politikos „nuomoti“ Kinijai šalies vadinamąsias Laisvąsias ekonomines zonas.

Diagnozė:

Tūkstančiai gatvėse, daugiau kaip šimtas žmonių suimta. Suimtieji kol kas apkaltinti ne politine veikla, bet vandalizmu. Antikiniški protestai nėra dažnas reiškinys šalyje, tačiau vis didėjantis Kinijos šeimininkavimas šalies ekonominiame gyvenime kelia vis didesnį nepasitenkinimą. Kinija ir Vietnamas – kažkada tipingos Azijos „socialistinės“ valstybės – niekada nebuvo draugiškos, o praeitame šimtmetyje kelis kartus kariavo. Šiandien abi kuria savą „kapitalizmo komunistams vadovaujant“ versiją, tačiau yra ne tik konkurentės ekonomikoje. Kinija, siekdama dominuoti Pietų Kinijos jūroje vis pastebimiau pamina Vietnamo jūrinius interesus, tad antikiniški protestai Vietname nėra vien ekonominio nepasitenkinimo išraiška.

Pietų Kaukazas

Faktas:

Sakartvelo premjeras Giorgius Kvirikašvilis atsistatydino, plečiantis gatvės protestų bangai.

Diagnozė:

„Nesisteminiai“ spontaniški protestai verčia jau antros Pietų Kaukazo šalies valdžią. Ar tai vis dar kažkokie „nelaimingi atsitikimai“ regiono politiniame gyvenime, ar didesnių pokyčių pradžia?

Diagnozuotini keli raidos scenarijai.

Paprasčiausias iš jų – tik valdančiųjų grupuočių pasikeitimas, o vis kita – kaip visada: Pietų Kaukazas lieka „pilkojoje zonoje“ – grąžinti rusams Vakarai jo nenori, bet priimti atsakomybės už visas jos etnines, istorines ir ekonomines problemas taip pat nesiryžta. Taigi – kauti ir viltis, kad niekas nepasikeis, rusai negrįš, o Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas taip ir liks „amžini studentai” kelyje į Euroatlantinę integraciją.

Antrasis scenarijus – prasideda Kaukazo pavasaris. Regionui pabodo įvairios Rytų partnerysčių ir Eurazijos sąjungų vilionės, kurias atstovauja esamieji (ar jau buvusieji) politikai. Bet ar pavasario viltys nevirs kuo nors tokiu kuo išvirto arabų pavasaris?

Trečiasis scenarijus – tai priminimas, kad Pietų Kaukazo regionas per pastaruosius kelis šimtmečius priklausė ne paties kaukaziečiams, o buvo veikiau didžiųjų regiono valstybių ginčų, karų ir sutarimų objektas. Dabartinį jo politinį vaizdą sukūrė ne kokie nors geri armėnų ar azerbaidžaniečių norai, o regioniniai konfliktai bei savi „molotovo-ribentropo“ paktai. O paktus galima papildyti vis naujais protokolais. Šiandien įtakos ir galios perdalijimas jau vyksta Sirijoje bei Irake, ar neateis jis į Pietų Kaukazą? Politiniai žaidėjai juk tie patys.

Užs. Nr. EV-55