Partizano Algimanto Stankūno – Antanėlio istorija
2018-08-05 Raseinių raj. Ariogaloje vyko Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovotojų sąskrydis „Su Lietuva širdy“, kuriame susitikome ir su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanu, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriumi, šauliu Algimantu Stankūnu-Antanėliu (g. 1931). Susitikimo metu Algimantas mums pasakojo savo įdomią lemties istoriją, parodė tam tikrus dokumentus. 1948 metais dar būdamas gimnazistu, jis buvo ištremtas į Sibirą (Irkutsko sritį), bet po kelių mėnesių iš ten pabėgo, o sugrįžęs į Lietuvą įsiliejo į laisvės kovotojų gretas.
1950 m. žiemą paskutiniais partizanavimo mėnesiais Algimantas gyveno su Pandėlio būrio vadu Aleksu Puzinu-Liudviku. Kartą ruošdamiesi žiemai, jie buvo sutarę iš pažįstamo kolūkio pirmininko gauti maisto, tačiau buvo išduoti ir pateko į pasalą. Vyko kautynės, kuriose Algimantui buvo sutrupintas vienos kojos kelis, jis prarado sąmonę, tačiau liko gyvas, o būrio vadas Aleksas atsitraukdamas žuvo. Kupiškyje jie abu buvo išmesti Saugumo kieme, kur naktį išgulėjo ant sniego…
Vėliau po tam tikrų svarstymų partizaną nuvežė į ligoninę iškart operavo – nupjovė koją. Prasidėjo Algimanto griežtas tardymas bei spardymai. Devynias dienas be jokio maisto, kartais tik vandens duodavo…
1951 metų rudenį su kitais kaliniais jį išvežė į Panevėžio kalėjimą, kuris laukė savo teismo. Tas laukimas buvo sunkus, o koja – neturėjo protezo, todėl lengviau buvo galvoti apie mirtį, o ne apie gyvenimą. Teisme Algimantas net neprašė advokato, tikėjosi, kad nuteis sušaudyti …
Algimantą Stankūną-Antanėlį teisė karinis tribunolas, okupantai neturėjo jokios tikslios informacijos, jokių liudininkų, teisė už tai, kad priklausė „banditų gaujai“, kuri nužudė 9 žmones. Teismas negalėjo inkriminuoti jokio konkretaus nusikaltimo, todėl priskyrė viską, ko negalėjo „pakabinti“ kitiems.
Partizano-šaulio istorijoje buvo ir tokių įvykių, kai buvo paimtas į nelaisvę vieno miestelio „sovietinio saugumo“ vadas, kuris pateikė nemažai informacijos apie agentūrinę veiklą, kuri vėliau buvo panaudota teisme. 1955 m. teismo sprendimas buvo apskųstas, tačiau jis liko nepakeistas.
Nuteisė 25 metams lagerio. Po J. Stalino mirties, kai buvo peržiūrimos visų politinių kalinių bylos, sumažino 15 metų. Tad vėl Algimantui teko prievarta išvykti iš Lietuvos, gyventi ir dirbti Sibiro platybėse sutikti ne tik kriminalinių nusikaltėlių, bet ir šviesių žmonių, nuteistų už savo įsitikinimus, tarp kurių buvo ir Lietuvos bei Ukrainos laisvės kovotojų. Garbė Lietuvos laisvės kovotojams, kurie neišdavė savo Tėvynės! Prisiminkime jų žygdarbius ir perduokime garbingą laisvės kovų atmintį ateities kartoms!
