Biržų rajono savivaldybės garbės pilietis Borisas Januševičius: ,,Džiaugiuosi, kad Biržai mane apkabino…“
Sveiki, mieli biržiečiai! Sveiki, mano bendraamžiai senjorai!
Sveikinu visus susirinkusius į istorinio senamiesčio centrą švęsti Biržų miesto šventę 2018 „Kai Biržai apkabina…“
Dėkoju UAB ,,Biržiečių žodis“, Biržų krašto muziejui ,,Sėla“ bei Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijai pasiūliusiems man suteikti garbės piliečio vardą ir Biržų rajono savivaldybės tarybai pritarusiai šiam siūlymui. Labai džiaugiuosi, kad gimtasis miestas manęs nepamiršo.
Ačiū visiems, kurie skaito mano rašinius.
Nežinančiam gali susidaryti įspūdis, kad vietą garbės piliečio ženklo įteikimui pasirinkau aš pats. Mat šioje, kadaise vadintos Rinkos aikštės pašonėje prabėgo 16 mano basakojės vaikystės ir paauglystės metų. Dėl sveikatos stovio atvykti pas Jus negalėjau. Todėl džiaugiuosi galėdamas su Jumis pabendrauti nors per atstumą.
Jaučiu pareigą ir malonumą papasakoti kaip ši aikštė atrodė prieš 80 metų. Pajuskime to laikotarpio dvasią. Taigi – pirmyn.
Labdaros ir paramos fondo pastatas dar statybų pastoliuose. Šių iškilmių estradą Jūs pastatėte toje vietoje, kur buvo Davidovičienės ir Chaitienės nameliai. O šalia stovintis iki šiol išlikęs mūrinis namas priklausė Rigmantui ir Nankinui. Jame manufaktūra prekiavo Grigaliūnas. Šiandien čia – labdaros ir paramos fondas. Kadaise priešais šią estradą esančioje aikštės dalyje, turgaus dienomis buvo prekiaujama įvairaus dydžio bačkomis ir rėčkomis. Uzbonus, puodynes ir net molinius švilpukus siūlė keramikai. Čia galėjai išsinuomoti stalą ir svarstykles.
Aš su mama, broliu ir seserimi gyvenome Jums gerai matomo po karo pastatyto turgaus paviljono vietoje. Kadaise čia stovėjo ūkininko Puodžiūno pasistatytas dviaukštis medinis namas. Dar 1913 m. kalendoriuje J. Lapienė apie šį namą skelbė: „atidengiau valgomų daiktų, įvairiausių indų, delikatesų ir galanterijos krautuvę….“ „Kvietkų mylėtojai iš anksto užsisakydami gali gauti pas mane žieminių kvietkų cibulius, kaip hijacintus, tulipanus ir k. Išrašau iš Olandijos iš pirmų rankų“. Vėliau šio namo I aukšte įsikūrė mano mama su savo arbatine.
Kampiniame name (Vytauto gatvėje – priešais katalikų kleboniją) buvo gaisrinė kurio II aukšte veikė Hendlerio kino teatras „Odeon“. Be jos, mus supo kaimynai Segalis, Koškulienė ir kiti.
Prieš 80 metų šioje vietoje ir šiuo metu susikalbėti buvo sudėtinga. Maždaug valandą prieš seansą, pro kino salės antro aukšto langą būdavo iškišamas garsiakalbis ir miestelis sudrebėdavo nuo Šabaniausko, Dolskio ir kitokios muzikos. Šios reklamos suvilioti traukdavome į kiną.
Visas šis kvartalėlis iki Liuteronų bažnyčios turėjo Krautuvių eilės pavadinimą. Matyt, tai išliko nuo Rusijos miestuose „riad“ vadinamų prekybviečių. Biržietiškos Krautuvių eilės parduotuvėlės užėmė nedidelį, dažnai žydų kvartalu vadinamą plotą, kurį visą jūs ir matote. Šiame plotelyje iki 1944 metų gaisro stovėjo net 38 žydų namai. Dažniausiai – skurdūs.
Krautuvių eilės dirbtuvėlėse Kerbelis gaspadoriui užcinuodavo prakiurusį puodą ar kibirą, iš virdulių pašalindavo susikaupusias kalkes. Rimorius paremontuodavo senus ar parduodavo naujus pakinktus, batsiuvys sutvarkydavo prakiurusius batus, pakaldavo jiems „rupčykus“, parduodavo „vaksu“ vadinamo batų tepalo. Stikliorius atrėždavo reikiamą gabalą stiklo.
Šios smulkmės tarpe, prie Liuteronų bažnyčios tvoros savo dviejuose didesniuose namuose gyvena pasiturintis pirklys Mendelis Dorfanas, atstovavęs miesto taryboje žydų bendruomenę. Jo namuose buvo įsikūrusi žydų mokykla ir keletas krautuvėlių. 1922 m. M. Dorfanas buvo pasaulyje žinomos garlaivių bendrovės „C-ie generale Transatlantique“ atstovas ir padėdavo emigrantams pasiekti Ameriką.
Daugelis šio kvartalo žydų vaikų buvo mano draugai. Rude pramintos žydės sūnus, stambus bernas Faifka – psichinis ligonis, arba žydiškai „mišiuginas“. Bet jis noriai dalyvauja mūsų žaidimuose. Per Velykas kartu valgydavom krikščioniškus kiaušinius užsikasdami žydiškomis „macomis“.
Paminklas poetui Juliui Janoniui pastatytas buvusių advokato Pranciškaus Vasilio dar caro laikais statytų namų darže. Penkių vaikų šeimoje čia gimė ir gyveno Čekoslovakijos Brno mieste aukštąjį mokslą baigęs hidrotechnikas Konradas – Brunonas Vasilis-Vasiliauskas. 1936 m. Lietuvos karo mokykloje jis tapo aviacijos leitenantu, skraidė Lietuvos karo lėktuvais.
Įvairiu metu advokato namuose buvo Liaudies mokykla, vėliau veikė lietuvių katalikių moterų draugijos įsteigta valgykla. 1922 m. čia buvo provizoriaus K. Putriaus ir A. Puodžiūno vaistinė, gydytojai Šenbergas ir Ch. Geršenovičius gydė miestelėnus. Avalinę jiems čia siuvo ir pardavinėjo batsiuvys Stragys, madingais drabužiais aprengdavo siuvėjas Šimonis, šviežia mėsa aprūpindavo mėsininkas Dargelis.
Biržuose, o vėliau ir Vilniuje aš draugavau su iš antros santuokos gimusiu Vasilienės (Kėkštienės) sūnumi Zenonu Kėkštu. Pasižymėjęs energetikas buvo jautrus Biržų tarpukario istorijai. Jis mirė šių metų gegužės mėn. 13 d. Likimas lėmė taip, kad aš tą dieną švenčiau savo 90-metį.
Šiek tiek apie Stragius… Tarpukaryje vos du pradžios mokyklos skyrius baigusio „šiaučiaus“ Petro Stragio pavardė mieste buvo gerai žinoma. Mat jis buvusiame advokato P. Vasilio (vėliau A. Kėkšto) namo pirmame aukšte turėjo net šešiomis batų siuvimo mašinomis aprūpintą batų dirbtuvę su parduotuve. Aukštos kokybės odą Petras atsiveždavo iš prestižinio Šiaulių Frenkelio fabriko. Vienų mokslo metų pradžios proga pats Petras Stragys pieštuku ant popieriaus „nuėmė“ mano kojų „mierą“.
Penkių Petro Stragio vaikų tarpe ryškiausiai išsiskyrė žinoma sportininke tapusi jo duktė Emilija. LFLS moterų krepšinio rinktinės sudėtyje 1938 m. spalio 12 – 16 d. Romoje ji dalyvavo pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate. Jame Lietuvos krepšininkės laimėjo II vietą. Po 1936 m. olimpiados treniruoti vyrų krepšinio rinktinę į Lietuvą atvyko krepšinio legenda Povilas Lubinas. To meto nuotraukose P. Lubiną matome bendraujantį ir su moterų rinktine ir asmeniškai su Emilija Stragyte.
Tarp M. Dorfano ir provizoriaus Apolinaro Marcinkevičiaus namų (dab. S. Dagilio gatvėje), atitraukta nuo Vytauto gatvės, stovėjo kukli, 1846 m. pastatyta ir 1894 m. rekonstruota Evangelikų liuteronų bažnyčia. Joje buvo pašarvotas 1933.06.10 Biržuose miręs vienas iš Kauno karo mokyklos steigėjų generolas leitenantas Maksimas Katche. 1920 m. Suvalkų derybose su lenkais jis dalyvavo kaip karo atstovas ir lietuvių delegacijos pirmininkas. Apdovanotas 5 ir 4 laipsnių Vyčio kryžiaus ordinais. Laidotuvių metu virš miesto skraidė eskadrilė lėktuvų. Dabar čia skveras.
Kadaise Rinkos a., S. Dagilio ir Vilniaus g. sankirtoje smalsuolius, ypač vaikus ir jaunas paneles, turgadieniais patraukdavo „katarinka šarmanka“ grojantis dėdė su paukščiu ant peties. Tai buvo turgaus atrakcija. Jis už centus „pranašaudavo“ jaunimui ateitį. Didelių jomarkų metu vežimai su prekeiviais užimdavo ir greta esančias Aptiekos (vėliau S. Dagilio), Bažnyčios (Nepriklausomybės) aikštes ir net dalį Dirvono (Vytauto) gatvės. Šiose aikštėse 1919 m. buvo apsistojusi iš Lietuvos besitraukianti vokiečių kariuomenė. Jos kariai gyveno aikštę supančiuose namuose.
XX amžiaus pradžioje Biržų turguje vienas miesto valdybos paskirtas asmuo „šūkindavo” apie ūkininkų paieškojimus, prapuolusius gyvulius, kartais net valdžios trumpus parėdymus. Atsistojęs ant vežimo „šūkintojas” skambindamas varpeliu, susikviesdavo būrį klausytojų ir pranešdavo žinias. Pasinaudojus „šūkintojo” role, 1918 m. lapkrityje agronomas. P. Kregždė su kitais organizatoriais šioje aikštėje sudarė Biržų parapijos komitetą. Tai buvo nepriklausomos Lietuvos užuomazga Biržuose. Aikštėje buvusiuose provizoriaus A. Marcinkevičiaus namuose dirbęs komitetas periminėjo turtą iš vokiečių administracijos. 1924 m. prieš Kalėdas į šiuos namus po Pasvalio ir Biržų apskričių sujungimo persikėlė apskrities viršininkas su apskrities valdyba.
Mano „pometėj“ purve paskendusi Rinkos aikštė jau buvo išgrįsta. Palei Liuteronų bažnyčios tvorą nuo Vytauto gatvės buvo pravestas lietaus vandens nutekėjimo griovys, kuris šioje aikštėje pasisukdavo Apaščios link. O dabar nuo estrados dešinėje tebestovinčio labdaros ir paramos fondo (buvusios Grigaliūno manufaktūros parduotuvė) apeikime buvusią Rinkos, (dabartinę J. Janonio) aikštę. Netoli nuo kampinio namo buvo Ūkininkų sąjungos smulkaus kredito bankas, kelios privačios parduotuvės. Buvusiuose Ulmano namuose kadaise buvo įsikūrusi kooperatinė Biržų vartotojų draugija.
Penktuoju numeriu pažymėtame name Joselis Rabinas prekiavo laikrodžiais, dviračiais, radijo aparatais. Rinkos aikštės ir Rinkos gatvių kampe nuo caro laikų veikė Jurgio Trečioko „fabrikas ir angliškasis įrankių sandėlis“.
Mažai žinomas, iš Kyliškių kaimo kilęs J. Trečiokas Biržus pradėjo garsinti dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Pasimokęs Petrograde jis tapo fizikos – mechanikos išradėju. 1904 – 1905 metais vykęs Rusijos karas su japonais J. Trečiokui buvo labai naudingas. Kiliškiuose įrengtose dirbtuvėse jis rankiniu būdu pradėjo gaminti ir caro armijai tiekti tuo metu didelę paklausą turinčius artilerijos patrankų gulsčiukus. Jo gamybos prietaisai buvo tobulesni ir pigesni už perkamus užsienyje. Trečioko pavardė tapo žinoma carinės kariuomenės generaliniame štabe, Rusijos susisiekimo ministerijoje. Pasakojama, kad už šios gamybos paslapties atskleidimą Rusijos generalinis štabas jos autoriui siūlė 10 000 rublių. J. Trečiokas jos nepardavė. 1909 m. Jurgiui gimė duktė, žinoma Lietuvos dailininkė, pedagogė, politinė veikėja Irena Trečiokaitė-Žebenkienė.
Dar cariniais laikais Jurgis buvo sumanęs Rinkos aikštėje pastatyti teatrą ir jį nuomoti. Buvo net iškasti rūsiai, bet statybos netęsė.
Čia buvo įsikūrusi policijos nuovados raštinė, manufaktūra prekiavo Chaimas Bekeris. Po nuovados langais miestelėnai rinkdavosi paminėti valstybinių švenčių. Kalbos būdavo sakomos nuo balkono. To paties nuo kurio turgaus dienomis policininkai apie 16 valanda švilpuku pranešdavo apie turgaus pabaigą. Priešais namą buvo įrengtas šulinys su rankiniu siurbliu. Tik čia, svaidydamas gausias žiežirbas, peilius ir instrumentus galandydavo šaltkalvis. Tarybiniais metais rekonstruotas ir paaukštintas namas išliko iki šių dienų. Tik istorinio balkono nebeliko.
Beje, bet mes praėjom Rinkos aikštės atkarpą kurią 1941 metais praėjo mirčiai pasmerktųjų kolona. Kai kurie jų paskutinį kartą praėjo pro savo namus ir pasuko į Pakamponis…
Kiek atokiau nuo Vilniaus ir S. Dagilio gatvių sankirtos stovi 1901 m. Jansonų pastatyti ir J. Trečioko spaustuvei nupirkti namai. Šiandien juose teikiamos ritualinės paslaugos. Vilniaus ir S. Dagilio g. sankirtoje 1933 m. didelius urmo sandėlius turėjo broliai Mariampolskiai. Nuo jų, praėjus Vytauto gatvės kryptimi kelias parduotuves buvo pasiekiamas kadaise Rinkos a. 18 numeriu pažymėtas namas.
Dar caro laikais čia buvo Ch. Ginzburgo Kurliandijos manufaktūros ir madingų drabužių ir M. Žigalkino duonos gaminių parduotuvės bei tiems laikams dideli A. Marcinkevičiaus vaistų sandėliai. 1939 metais čia veikė mineralinio vandens ir vaisvandenių fabrikas „Agluona”, ūkio prekių parduotuvėje prekiavo Juozas Balbierius. Jau atgavus nepriklausomybę čia kabinetus nuomojo advokatas Moisiejus Zakas ir apskrities inžinierius Povilas Viliūnas. Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laikotarpiu šiame name dirbo Vyriausybės įgaliotinio Biržų apskričiai įstaiga, iš Pasvalio atkelta apskrities taryba. Statant buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą, šis per karą mažai nukentėjęs namas apie 1985 metus buvo nugriautas. Jo vietoje pastatytas naujas namas kurį šiandien ir matome. Namas gražus, tačiau to istorinio laikotarpio „šarmo“ neatspindi.
Neliko ir kampinių pramonininko Mykolo Pakščio vadovaujamos akcinės bendrovės „Agaras” pastatų. Išsivaikščiojo kadaise turgadieniais čia už „škarbonkėn“ įmestus centus poterius atkalbėdavę ubagėliai. Pastačius paminklą žuvusiems už Nepriklausombę ši įvažiavimo į Rinkos aikštę vieta (šiandien Vytauto ir Dagilio gatvių sankryža) tapo gana judri. todėl čia atsidarė du kioskai. Prie Liuteronų bažnyčios miestelėnus pradėjo vilioti originalios išvaizdos dešrelių, ledų, gėrimų ir saldumynų „Agluonos kioskas”. Kitoje gatvės pusėje, prie buvusio valsčiaus savivaldybės pastato, nuo 1925 m. pradėjo veikti P. Skeberdžio spaudos kioskas, prekiaujantis naujausia periodika, įvairiomis pigiomis knygelėmis, rašymo priemonėmis, net gėlėmis. Greta šio kiosko, pasistatęs dviejų ratų vežimėlį su ledais ir apsirengęs baltu chalatu pirkėjus viliojo „marožninkas” Valunta. Šiame rajone 1923 m. vasarą biržiečiai pirmą kartą išvydo cementinėmis plytomis išklotus šaligatvius. Nuo pirmojo pasaulinio karo pasilikę mediniai šaligatviai nuėjo užmarštin.
Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į šiandieninę automašinų stovėjimo aikštelę. Jau nepriklausomos Lietuvos metais, atšilus orams, prie šiandieninio skvero išlikusių medžių, gastroliuodavo kilnojami cirkai ir žvėrynai viliojančiais pavadinimais:. „Aušra“, „Karado“, „Kongas“, „Roma“, „Aitvaras“, „Oktavija“. Tada visą šią aikštę užplūsdavo cirko inventorius, artistų gyvenimui skirti vagonėliai. Gausių smalsuolių apsuptos aikštės centre, talkininkaujant samdytiems miestelėnams, iškildavo brezentinis palapinės kupolas. Vaikų lydimi nuo geležinkelio stoties atlinguodavo dramblys ar kupranugaris. Kartais atskirose žvėrynų palapinėse pasigirsdavo plėšrūnų riaumojimas, bezdžionių rėkavimas. Tada ši vieta gerokai pasmirsdavo. Mat valant jų narvus nuotekos patekdavo į čia pat praeinantį lietaus vandens nuvedimo griovį. Beje, po žvėrynų apsilankymo mieste ženkliai sumažėdavo benamių kačių ir šunų kiekis. Žvėrių maitinimui jų prinešdavo miestelėnai ir už tai žvėryną apžiūrėdavo veltui. Egzotiškai ir neįprastai skambėjo cirko artistų vardai: Ben Ali, Friko, Perus, Valenčikas. Tikrumoje tai buvo paprasti Lietuvos vaikinai: fakyras Ben Ali – A. Pilkauskas, klounas Friko – P. Petrusevičius, stipruolis Perus – latvis V. Jurgens, ekvilibristas M. Vilenčikas – R. Lenšas.
1940 metais šioje vietoje, ant prie liuteronų bažnyčios šventoriaus tvoros įrengto ekrano, buvo veltui demonstruojami rusiški kino filmai. Nešini savomis taburetėmis, miestelėnai rinkdavosi žiūrėti.
Baigdamas džiaugiuosi, kad Biržai manę apkabino. Apkabinu juos ir aš. Smagių švenčių.
