Dovydas Kaminskas: finansinė gerovė svarbi, tačiau už ją svarbesnė galimybė įgyvendinti pokyčius
Danijoje studijavęs Dovydas Kaminskas atsiveriančias galimybes užsienyje pakeitė į darbą savo gimtajame mieste Tauragėje. Jis trečius metus dirba Tauragės rajono mero patarėju. „Džiaugiuosi dėl šio sprendimo. Nepaslaptis, finansinė padėtis prastesnė negu siūloma dirbant Danijoje, bet jaučiuosi be galo laimingas, galėdamas dirbti ir kurti savo gimtajame mieste“, – tvirtina Dovydas.
Dovydai, kokie keliai tave buvo išvedę į užsienį?
Paprastas noras tobulėti. Mykolo Romerio universitete buvau baigęs teisės bakalauro studijas ir nusprendžiau studijas tęsti Danijoje. Tikėjausi studijuodamas ten ir padirbėti. Taigi teisės magistro studijas tęsiau Kopenhagos universitete. Nors Danijoje gyvenimas buvo išties patogus, bet labai greitai supratau, kad tuo metu gyvenimas užsienyje – ne man, todėl nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
Tačiau danai, kiek žinau, daro viską, kad atvykęs studijuoti į Daniją žmogus ir nebeišvyktų?
Išties, išvykusius studijuoti į Daniją susigrąžinti į Lietuvą yra labai sudėtinga. Danai yra sukūrę socialinę talentų pritraukimo sistemą, kurios atsisakyti tikrai nėra lengva. Danai ieško talentų po visą pasaulį. Stengdamiesi pritraukti kuo daugiau talentingų žmonių iš Europos, jie sudaro sąlygas imigrantams mokytis jų kalbos. Jei studentas dirba pusę etato, valstybė apmoka jam kitą pusę. Labai daug transporto lengvatų. Jie padeda jaunam žmogui pasiimti jų mokslą, kalbą ir kultūrą, tad baigę studijas žmonės lengvai įsilieja į tos šalies darbo rinką.
Šiuo metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama siekiant susigrąžinti emigravusiuosius. Tačiau, manau, ne mažiau dėmesio turime skirti talentų iš kitų šalių pritraukimui ir jų integracijai į mūsų visuomenę. Pirmiausia, manau, turėtume atsigręžti į Ukrainą. Valstybė didelė ir joje labai daug talentingų žmonių. Tauragės savivaldybė bendradarbiauja su dviem Ukrainos regionais, ukrainiečių vaikai mūsų rajone jau ne vieną vasarą stovyklauja. Savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su Ternopilio universitetu. Atvažiuoja studentai pas rajono verslininkus atlikti praktikos, verslininkai nori, kad jie pasiliktų, bet įstatyminė bazė tam nėra pritaikyta.
Turint omenyje, kaip tai daro danai, turėtume kviestis talentingus žmones, investuoti į juos, siekiant paskatinti juos pasilikti, įsilieti į mūsų šalies gyvenimą ir tautos kultūrą. Pirmiausia, turime juos mokyti lietuvių kalbos – tai yra svarbiausia.
Vis dėl to, kas patį paskatino grįžti į Lietuvą?
Danijoje gyvenau dvejus metus. Išvažiavau su požiūriu, kad noriu visapusiškai tobulėti ir pasiimti kiek įmanoma daugiau. Gyvendamas Danijoje pradėjau bėgioti maratonus, mokiausi danų kalbą, studijavau magistro studijose, tuo pat metu dirbau. Išties, nelabai kada buvo laiko miegoti. Tačiau jutau labai didelį namų ilgesį ir pasitaikius pirmai progai grįžti – iškart susikroviau lagaminus.
Grįžęs į Lietuvą įsijungiau į nevyriausybinės organizacijos „Baltosios pirštinės“ veiklą, kurios pagrindinis tikslas – stebėti rinkimus. Kadangi esu kilęs iš Tauragės, organizacija „Baltosios pirštinės“ pasiuntė mane dirbti į Tauragės apskritį. Čia atvykęs subūriau 80 žmonių komandą. Rinkimus stebėjome visame Tauragės regione – Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų ir Pagėgių savivaldybėse.
Tuo pačiu metu rašiau savo magistrinį darbą. Įgijęs magistro laipsnį ir susiklosčius situacijai kitaip nei planavau, ketinau vėl važiuoti į Daniją. Ten išmokti danų kalbą, o paskui ieškoti naujų galimybių Lietuvoje. Tačiau viską aukštyn kojomis apvertė Tauragės rajono mero skambutis. Meras mane pakvietė būti jo patarėju. Kurį laiką svarsčiau, kaip man pasielgti. Kilo įvairių minčių. Daugiausia abejonių kėlė infrastruktūra: kokia ji ir ar esama tenkins mano poreikius. Kai pagyvenau, pamačiau, kad čia visko yra ir nieko netrūksta. Įvairių renginių gausa tiesiog stebina. Nuo gegužės mėnesio iki rugpjūčio pabaigos nėra savaitgalio, kad Tauragėje nevyktų kažkoks renginys.
Apsispręsti priimant mero pasiūlymą padėjo patirtis stebint rinkimus. Tai, ką pamačiau, mane labai liūdino, tačiau iki šios dienos motyvuoja. Savyje jutau norą prisidėti prie geresnės Lietuvos kūrimo. Galimybė padirbėti mero komandoje ir iš arti pamatyti, kaip veikia savivalda, ne taip dažnai pasitaiko, tad priėmiau pasiūlymą. Labai gerai prisimenu pirmąjį pokalbį su meru. Mano vienintelė sąlyga: grįšiu, jei tikrai bus darbo. Tiesiog iš visuomenės nuostatų buvau susidaręs nuomonę, kad savivaldybėje geriausios yra mero patarėjo pareigos, nes ten nieko nereikia daryti. Tada meras nuramino: darbo tikrai bus. Bet kad jo bus tiek – tikrai neįsivaizdavau! Savivaldoje yra labai daug galimybių idėjoms realizuoti. Kiekvienoje srityje gali imti ir kurti. Esu labai dėkingas merui, kad jis palaiko visas tas idėjas. Jei nebūtų jo palaikymo, būtų sudėtingiau jas įgyvendinti. Meras leidžia idėjas įgyvendinti savarankiškai, o tai labai motyvuoja jauną žmogų veiklai.
Išties, visuomenės nuostata nėra labai palanki patarėjų pareigoms, tad pasidalinkite patirtimi, kokius darbus savivaldybėje tenka dirbti?
Mero patarėjo darbo spektras labai platus. Dažnai dienotvarkė keičiasi gavus vieną elektroninį laišką arba skambutį. Reikia būti pasiruošus įvairioms situacijoms ir greitai į jas reaguoti. Pagrindinės sritys, į kurias gilinuosi ir stengiuosi formuoti pagrindines gaires – verslo sąlygų gerinimas, investicijų pritraukimo skatinimas, jaunimo politika, sporto politika, tarptautinis bendradarbiavimas. Tačiau šiomis funkcijomis darbas tikrai neapsiriboja. Patarėjas vienaip ar kitaip prisideda prie Tauragės rajono savivaldybės ilgalaikių tikslų siekimo, kasdienių darbų įgyvendinimo ir įvairių problemų sprendimo.
O kokia Danijoje įgyta patirtis pačiam labiausiai praverčia dirbant savivaldybėje?
Gebėjimas bendradarbiauti ir kantriai tartis. Lietuvoje dar trūksta ilgalaikės bendradarbiavimo kultūros. Dažnai žmonės ieško lengvesnių ir greitesnių kelių, o nebando spręsti problemų kompromiso būdu. Politika – kompromisų derinimo menas, to Lietuvoje tikrai trūksta.
Kokie mentaliteto skirtumai tarp lietuvių ir danų?
Nėra paprasta lyginti. Kai žmogus nebegalvoja, kaip išgyventi, jis pradeda galvoti, ką palikti pasauliui. Kol žmogus galvoja, iš kur gauti papildomą eurą, kad išgyventų, kad galėtų savo vaikus išleisti į mokslą, jis labiau į tuos dalykus ir susikoncentruoja, tai natūralu. Tačiau laisvos rinkos keliu Danija eina seniai, o mes – tik beveik 30 metų. Ir tai, kas pasiekta, mano supratimu, yra labai daug.
Kalbėjosi Genovaitė Paulikaitė
