Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena
Rugsėjo 24 dieną Dusetų K. Būgos bibliotekoje buvo minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Minėjimas prasidėjo klausant garsiosios žydų vergų choro arijos iš Džiuzepe Verdi operos „Nabukas“. Pagal operos libretą veiksmas vyksta VI amžiuje prieš Kristų, kada Babilonijos karalius Nabukas sugriauna Jeruzalę ir paima žydus į nelaisvę. Vergai gieda apie tėvynės ilgesį, meldžia Visagalį pagalbos. Įvyksta stebuklas – karalius Nabukas priima žydų tikėjimą ir vergai grįžta ir vergovės.
Tik mūsų žemėje stebuklas neįvyko. Iš getų vergovės visi žydai buvo pasiųsti į mirties duobes.
Šio vergų choro arijos, atliekamos Deivio Norvilos ir Eduardo Kaniavos (įrašo) visi susirinkusieji išklausė stovėdami.
Labai norėjosi, kad susirinkusieji, o ypatingai mūsų gimnazijos gimnazistai pajustų genocido aukų išgyvenimus, pajustų tą skausmą, kurį patyrė niekuo nenusikaltę mūsų gyventojai, mūsų kaimynai žydai.
Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleivė Aida Novotorovaitė padeklamavo atmintinai išmokusi, pačių moksleivių iš rusų kalbos išverstą skausmingą Musos Džalil eilėraštį „Kojinytės“.
Laima Gorpinič perskaitė šių eilučių autorės Marijos Varenbergienės eilėraštį „Dusetų žydams“. Susirinkusieji klausėsi… Ne vienas šluostėsi ašaras.
Paskui buvo skaitomos 1941-1944 metais nužudytų Dusetų žydų pavardės. Nužudytų ne tik Krakynės miške, bet ir kitur, kitose valstybėse. Buvo perskaityta 648 pavardės. Žydų pavardes ir vardus skaitė Dusetų gimnazijos moksleivės Urtė Marcinkevičiūtė, Vilė Razmislavičiūtė, Agnė Andriuškevičiūtė, Akvilė Seminovaitė; dusetiškiai Elena Antonova, Rytis Pivoriūnas, Albina Rapolienė, Laima Gorpinič ir Marija Varenbergienė. Garbaus amžiaus dusetiškės Stefanija Kuzmienė, Albina Rapolienė, Adelė Lebedevienė ir šių eilučių autorė pasidalino prisiminimais apie Dusetų žydus, su kuriai bendravo, draugavo. Dėkoju Dusetų K. Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Vandai Normantienei ir Dusetų K. Būgos bibliotekos vyr. bibliotekininkei Elenai Gaižiuvienei už rūpestį ir paramą organizuojant šį renginį.
„Dusetų žydams“ (1941 metų rugpjūčio 26 – toji)
„…Prie tos baisios, ilgos, gilios duobės
Pirmiausiai moteris su kūdikiais, vaikus nuvarė…
Nušokt, sugult ant nušautų įsakė… Tada visus kulkom suvarpė…
Po to ir vyrai gulėsi ant moterų, vaikų ir kūdikių lavonų…
Žemė verkė…
O automatų papliūpos gyvybes skynė, skynė…
Tiek skausmo aimanų, tiek ašarų, tiek kraujo dar nematė mūsų žemė…
Dangus neprasiskyrė, kad sustabdytų šitą beprotybę,
Šią nekaltų žmonių pažeminimą ir žudynes…
Čia, broliškam kape prigludę viens prie kito,
Apglėbę kūdikius, vaikus ir vienas kitą,
Todėl, kad buvo žydai guli nužudyti…
Iš Zarasų, iš Turmanto, iš Salako, Antalieptės, iš Rimšės, Dusetų ir Dūkšto
Čia mirti buvo suvaryti… tūkstančiai…
Jie pasiliko Amžinai Tėvynėje, kurią mylėjo,
Kuri nesaugojo ir neapgynė jų, nes žmonės sužvėrėję
Krauju aplaistytu turtu turtingi būt norėjo.“