Aukščiausio lygio susitikimai – pokalbiai apie orą ar…?
Šiomis dienomis sukanka jau 32 metai nuo keisto JAV ir SSSR vadovų – Reagano ir Gorbačiovo – susitikimo tolimame Reikjavike. Tuomet iš esmės nebuvo dėl nieko susitarta, tuomet JAV žiniasklaida teigė, kad Amerikos prezidentas yra beviltiškas kaubojus, nesugebantis net suformuluoti savo šalies interesų, tačiau galiausiai pasirodė, kad tas „nieko nereiškiantis“ susitikimas inicijavo branduolinių ginklų mažinimo sutartis, buvo tikrosios Sovietų sistemos griūties ir Šaltojo karo pabaigos pradžia.
Panašiai niekinamas ir dabartinis JAV prezidentas, neva, taip nieko ir neišgavęs nei iš Šiaurės Korėjos, nei iš Rusijos vadovo. Be reikalo susitikinėjo. Taigi, reikia ar nereikia palaikyti komunikaciją tarp didžiųjų konkurentų, o galiausiai – kokių geopolitinių stebuklų tikėtis iš dviejų žmonių susitikimo
JAV visą XX amžių nuosekliai laikėsi savo politikos, orientuotos į demokratiją pasaulyje ir Antrojo pasaulinio karo metu nuosekliai kariavo prieš vadinamąsias Ašies valstybes. SSSR santykis su Antruoju pasauliniu karu buvo iki šiol sunkiai suprantamas. Pradėjusi karą kaip Hitlerio sąjungininkė, SSSR tapo jos priešininke, tačiau po karo susipriešino su visa karą laimėjusia koalicija. Tačiau Šaltojo karo logika reikalavo ne tik grasinti vienas kitam, bet ir palaikyti kontaktus tarp konfrontuojančių šalių. Tad ir SSSR bei JAV lyderiai. Nors formaliai ir neapkentę vienas kito, ne tik susitikinėjo, bet ir sutardavo dėl svarbiausių pasaulio reikalų.
1955 metais Ženevoje vykstant karo laimėtojų – vadinamos „didžiosios ketveriukės“ premjerų susitikimui, ramiame Šveicarijos mieste be didelės pompos pasirodė ir tikrasis SSSR vadovas Chruščiovas (beje, šalies premjeras tuomet formalia buvo Michailas Bulganinas). Jis susitiko su JAV prezidentu, kuris, žinia, Amerikoje yra tuo pat metu ir premjeras. Gali būti, kad Chruščiovas gavo kvietimą į Ameriką, nes 1959 metais toks vizitas ir įvyko. 1960 metais Chruščiovas dar kartą susitiko su JAV prezidentu Eisenhoweriu Paryžiuje.
Prezidentas Kennedy buvo pirmasis surengęs tikrą formalų tuomet vadinamų didžiosiomis valstybėmis, vadovų susitikimą. Jis įvyko Vienoje 1961 metais. Sakoma, kad jis savaip įšaldė Berlyno klausimą (gerai, kad nesukėlė karo), bet vėliau pasirodė, kad pagrindinė problema bus ne Berlynas ar koks Laosas, bet Kuba.
Po to sekė tikro žiauraus Šaltojo karo laikai. Tačiau ir per karo dvidešimtmetį įvyko septyni JAV prezidentų susitikimai su Kosyginu ar Brežnevu. Jie atnešė tikro karo nebuvimą, susitarimą dėl branduolinės ginkluotės ribojimo, tačiau buvo taip pat pilni nepasitikėjimų. Leonidas Brežnevas, nepaisant visa, kas apie jį pasakyta ir parašyta, susitiko net su trimis JAV prezidentais – Richardu Nixonu, Geraldu Fordu ir Jimmy Carteriu. Nors gal Brežnevas kalbėjo tik per vertėją, susitikimai buvo ne šiaip – žmonija nesusinaikino branduoliniame kare, nors tam buvo visos materialios prielaidos.
Susitikimų aukščiausiame lygyje rekordininku vis tik yra Michailas Gorbačiovas, nors jo partneriais tebuvo du JAV vadovai – Ronaldas Reaganas bei George Bushas. Suskaičiavau net dvylika Gorbačiovo „summitų“ su Amerikos prezidentais. Jei Brežnevo sutartys branduolinė ginkluotę ribojo, tai gorbačioviškos – ją mažino. Galiausiai savaip apvainikavo Šaltojo karo baigtį – SSSR pripažino, kad pasaulis pasikeitė, ir, norint jame toliau gyventi, reikia pripažinti, kad SSSR kaip valstybė buvo istorinė ir geopolitinė klaida.
Mūsų skaitytojui svarbiausia yra sužinoti, o kaipgi mes – ar didieji kalbėjo apie mus, o jei taip, tai ką ir kodėl?
Nedidelė šio teksto apimtis neleidžia aptarti visų niuansų, tačiau bendrais bruožais reikia pasakyti, kad JAV mūsų neišdavė, o SSSR šiame dvišaliame formate mūsų taip ir „neprisijungė“. Iš dabar jau nebe slaptų stenogramų aiškėja, kad Šaltojo karo metais JAV pabrėždavo (ir prezidentų lūpomis), kad joks dialogas ir jokia sutartis su SSSR nereiškia, kad JAV pripažįsta Baltijos valstybių aneksiją.
Įdomūs faktai iš Reagano ir Gorbačiovo susitiko Maltoje 1989 metais. SSSR vadovas papriekaištavo, kad, jo žiniomis, JAV finansiškai remia nacionalistinius sąjūdžius Pabaltijo respublikose, ir yra išties nedraugiški veiksmai SSSR atžvilgiu. Reaganas atsakė, kad finansiškai jie tikrai sąjūdžių neremia ir nerems, tačiau, žinant ypatingą Baltijos šalių statusą, mano, kad sąjūdžių negalima slopinti, naudojant fizinę jėgą ar kitas prievartos priemones. Tai būtų labai negarbinga ir netoleruotina. Taigi. Nedaug bet reikšminga. Panašu į tiesą, nors anuo metu būta ir baimių ir dvejonių.
Kas įvyko tarp Trumpo ir Putino Helsinkyje, sužinosime kada nors vėliau. Gal ir apie mus ką tarstelėjo? Kai šnekama, kad tai pokalbiai apie nieką, pagalvojau – taip tik jums atrodo. Gal tai jau pradžia pasaulio, kuriame putinai nebe tokie ir reikšmingi. O gal kitaip…?
Užs. Nr. EV-77
