Gandrinės arba gera žinia
Mackantiškių kaime dar gyvos senosios gandro sutiktuvių tradicijos. Seniau šeimininkės anksti rytą žadindavo pačius mažiausius bėgti kieman pasiimti „gandro lauktuvių“. Šią dieną žmonės nedirbdavo darbų, eidavo per kaimą ir susirinkdavo pas vieną ūkininką. Susėdę kalbėdavo apie laukus, būsimus darbus. Gandro sugrįžtuvių proga moterys kepdavo „kaukorus“. Drauge vaišindavosi.
Lietuvoje kovo 25 dieną. minimos Gandrinės. Manoma, kad būtent šią dieną ir sugrįžta gandrai. Šiais metais daugelis besižvalgančių į dangų gandrus pastebėjo grįžusius jau bene prieš pora savaičių. Specialistų tai nestebina. Jie sako, kad būtent per Gandrines juos jau mato visi. Pavieniai patinėliai sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos suremontuotų, kol sugrįš jo gandrė. Gandrų poros žiemoja atskirai. Drauge jie tik augina mažylius. Gandrų poros ilgaamžės – jei abu paukščiai gyventų, jos nenutrūktų 10-12 metų. Ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas. Dar sakoma, kad gandras grįždamas ant uodegos parneša kielę, kuri išspardo paskutinius žiemos ledus.
Kovo mėn. 25 d. minima ir krikščioniška šv. Mergelės Marijos apreiškimo šventė, kurios metu pagerbiamas Marijos paklusnumas Dievui. Ši šventė vadinama Bloviẽščius (блaгaвeшчыe – gera žinia).
Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi, gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Gal dar ir todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę, gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį.
Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali nulemti koks būsi visus likusius metus… Jeigu pamatysi skrendantį – gerai – visus metus spėriai nudirbsi darbus, būsi sveikas ir turtingas. Jeigu tupintį – lėtapėdis, vangiai nudirbsi visus darbus, tad ir praturtėjimas negresia. Netekėjusios merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar teks tupėti tėvų namuose. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki.
Gandrų kelias namo ilgas, dažnai siekiantis 10–12 tūkstančių kilometrų. Pavasarį, pakilę iš savo žiemojimo vietų Centrinėje ar Pietų Afrikoje, grįžtantys gandrai lekia labai atkakliai ir tiksliai. Vos grįžę puola tvarkyti lizde buvusias šakas, o atšilus orams, į lizdus neša naujus žagarus, velėnas, sausą žolę ir kitas statybines medžiagas. Neretai mes, tik gandrams parskridus, pastebime, kad jų lizdai suirę, pasvirę, apaugę šakomis. Tada jau lyg ir per vėlu tvarkyti, genėti šakas. Tai daryti reikia dar gandrams negrįžus. Daugelis gandrų, neradę vietos lizdui, pradeda jį sukti ant stulpo, kamino, stogo, vandentiekio bokšto, o tai nesaugu.
Pasistenkime, kad gandrai mūsų neužtiktų nepasirengusių juos sutikti.
