5 dalykai, kuriuos mokinių tėvai pamiršta dažniausiai

Mokslo metams įsibėgėjus, prie mokyklos režimo jau priprato ir mokiniai, ir jų tėvai. Tačiau yra dalykų, kuriuos mokytojai ir vaikų psichologai kasmet primena tėvams. Kodėl svarbu laiku ateiti į mokyklą, kam yra skirti namų darbai ir kodėl girdint vaikui reikia pozityviai kalbėti apie mokytoją? Į šiuos klausimus atsako psichologė Asta Blandė ir Kauno „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovė ir pradinių klasių mokytoja Rūta Kuodienė.

Susivienykite dėl vaiko gerovės

Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, susitinka dvi jam svarbios pusės: šeima ir mokykla. Tam, kad jos dirbtų kartu, reikia kalbėtis jau mokslo metų pradžioje.

„Deja, kartais tėvai, užuot bendradarbiavę, meta iššūkį mokytojui, abejoja jo darbo principais, kas rytą egzaminuoja. Kad ir kaip būtų, klasės šeimininkas ir lyderis yra mokytojas, jis organizuoja mokymo(si) procesą, išklauso tėvelių lūkesčius ir įvardija, ką gali įgyvendinti, o ko, deja, ne. Tėveliai galbūt ir abejoja jo darbo principais, siūlo savo idėjas, tačiau svarbu tą daryti pozityviai, civilizuotai. Tik dirbdami išvien tėvai ir mokytojai gali pasiekti gerų rezultatų“, – sako psichologė A. Blandė.

Vaikui girdint, apie mokyklą kalbėti – tik pozityviai

Ši problema opiausia priešmokyklinukų ir pirmokų šeimose, tačiau pasitaiko ir vyresnėse klasėse, ypač vaikui pakeitus klasę, perėjus į kitą mokyklą.

„Normalu, kad tėvai jaučia nerimą arba turi abejonių dėl mokyklos tvarkos, mokytojo elgesio vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau jei norite, kad vaikas mokykloje jaustųsi saugus, pasitikėtų mokytojais, šeimoje apie mokyklą kalbėkite teigiamai, o sunkumus spręskite kartu su tais, kurie gali padėti keisti situaciją. Nepakankama vaiko branda trukdo tinkamai priimti jūsų aštrias pastabas arba negatyvias diskusijas apie mokytojus ar mokyklą“, – pataria psichologė.

Vaiką lyginame tik su juo pačiu

Taip norisi palyginti vaiką su bendraklasiais, draugais ar bent jau broliais ar seserimis. Tačiau toks lyginimas trukdo vaikui objektyviai pažiūrėti į save, atskleisti savo gerąsias savybes.

 „Net jeigu lyginamas vaikas yra tas „gerasis“, atsiradęs noras konkuruoti su kitais, juos pralenkti, neleidžia mokinukui susitelkti į save, tobulėti. Tad vienintelis prasmingas lyginimo būdas yra stebėti vaiko pažangą tam tikrą laiką (ketvirtį ar pusmetį) ir padėti jam atskleisti savo stipriąsias puses. Taip jis mokysis susitelkti į save, įsivertinti, kas jam bus labai naudinga ateityje“, – pataria Kauno „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovė ir pradinių klasių mokytoja Rūta Kuodienė. 

Namų darbai skirti vaikui

Mitas, kad Skandinavijos šalyse namų darbai vaikams neskiriami, jau seniai paneigtas – be nuoseklaus darbo tiek mokykloje, tiek namuose vaikas tobulės labai lėtai.

„Svarbu ne tai, kur vaikas atlieka namų darbus – popietinėje grupėje mokykloje ar namuose, o kaip jis juos atlieka. Dažnai tėvai, vėlų vakarą gailėdami vaiko, daro namų darbus už jį. Pradėję šią pagalbą pradinėse klasėse vėliau jie rašo rašinius, sprendžia lygtis aštuntokams ir vyresniems. Taip padarome meškos paslaugą ir vaikui, ir mokytojui – mokytojas nesupranta, kodėl namuose puikiai viską suprantantis vaikas klasėje nesuvokia net paprasčiausių užduočių, o vaikas nuo mažens mokosi apgaudinėti ir manipuliuoti. Ar tai tikrai tos savybės, kurias norime įskiepyti savo vaikams?“ – klausia R. Kuodienė.

Kodėl į mokyklą reikia atvykti laiku?

„Atrodytų, toks paprastas patarimas – atvykti laiku. Vieniems tai savaime aišku, kitiems labai sunku suprasti, ką pakeis kelios minutės. Tačiau tos kelios minutės, kai ne vėluojame, o atvykstame anksčiau, parodo vaikui, jog gerbiame įstaigą, rūpinamės vaiko emocine savijauta, išvengiame nereikalingos įtampos ir nerimo ir padedame suprasti, kad darbus pradedame ir užbaigiame sutartu laiku. Tai labai reikšminga augančiai asmenybei“, – sako psichologė A. Blandė.

R. Kuodienė ragina įsijausti į vaiko emocijas pavėlavus: „Kaip vaikas jaučiasi įbėgdamas į klasę pavėlavęs, sukaitęs, kai į jį susminga visos klasės žvilgsniai? Kol jis normaliai įsilies į veiklą, atsikvėps, praeis dar ketvirtis valandos. Kitas scenarijus – vaikas turi laiko ramiai ateiti, pasidėti daiktus, šnektelėti su draugais, pasiruošti pamokoms. Skirtumas – vos 15 minučių, o dienos pradžia – visai kitokia. Nuo to, kada atvykstame į mokyklą, priklauso ir mūsų požiūris į mokyklą, mokytoją, kitus žmones ir net į save pačius – jei man nuolat sako, kad esu nepunktualus ir išsiblaškęs, tokį save ir matau.“

Asta Blandė – žinoma psichologė, dviejų vaikų mama, asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje daugiausia dėmesio skirianti vaikų ir tėvų tarpusavio santykių stiprinimui, šeimos ir mokyklos partnerystės temai. Su „Šviesa“ ji kuria patrauklias interaktyviąsias priemones, kurios padeda tėvams ir pedagogams geriau pažinti save ir vaikus.

Rūta Kuodienė – Kauno „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovė ir pradinių klasių mokytoja, dviejų vaikų mama. Rūta yra patirtinio ugdymo šalininkė, tikinti, kad vaikai mokosi per praktiką – patys patirdami, keldami klausimus ir į juos atsakydami. Suprasdama, kad vaiko gerovė ne tik priklauso nuo mokytojo santykio su vaiku, bet ir nuo mokytojo santykio su vaiko tėvais, Rūta gilinasi į tai, kaip puoselėti stiprią bendruomenę, kaip įtraukti tėvus į mokyklos gyvenimą, atliepti jų lūkesčius ir nubrėžti gaires, kurios padėtų ir tėvams, ir mokytojui sukurti palankią aplinką visapusiškam vaikų tobulėjimui.