Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“
Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta Henriko Gudavičiaus, Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knyga „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“. Susitikti su skaitytojais atvyko knygos autoriai Henrikas Gudavičius ir Algimantas Černiauskas, redaktorius Gediminas Kajėnas, botanikas, gamtos mokslų dr. Mindaugas Lapelė.
„Gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus 2013–2016 metais atokiame Dzūkijos vienkiemio rašyti dienoraščiai – tai gamtos artumoje gyvenančio žmogaus laiškai, kupini kasdienybės grožio, lėto buvimo džiaugsmo ir išminties. Gamta ir jos nuolatinio virsmo stebėjimas knygoje tampa pagrindine pasakojimo ašimi. Tačiau ne ką mažiau svarbūs ir susitikimai su senaisiais Dzūkijos gyventojais bei jų istorijos, atsikartojantys žemės darbai, kultūrinės įžvalgos, ieškojimai ir atradimai mažame žemės lopinėlyje prie Krūčiaus upelio. Knyga skirta įvairaus amžiaus žmonėms ir kiekvienam, veikiausiai, kalbės skirtingai. Jaunimui šie dienoraščiai – tai galimybė atkreipti dėmesį į nuostabią Lietuvos gamtą ir amžiną Saulės ratą, išskirtinę žmogaus, gyvenančio gamtos apsuptyje, kasdienybę. Vyresniuosius neabejotinai patrauks subtiliai ir giliai aprašytas žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšys, savęs supratimo kelias, lietuvybės šaknų tyrinėjimas, subtilus įsižiūrėjimas, įsiklausymas į gamtos reiškinius, kaimo žmonių gyvenimus, mūsų istoriją bei kultūrą“, – tokia anotacija pateikta knygos pabaigoje.
H. Gudavičius atsakė į klausimą, ką jam duoda tas amžinas klaidžiojimas. Tai – sugrįžimas į senovę, į tai, kas buvo gera, pagarba tiems, kurie gyvena čia pat, čia pat dirba įprastus kasdienius darbus. Klaidžiojimas – vienas iš būdų išlikti šioje vietoje, išsaugoti savo buvimą. Čia daug detalių, kurios lenkia tave prie senovės, išlikęs noras išsaugoti savo žemėj daugiau: pastebėjau, kad šienaudamas dalgiu, varlės neužmuši, važiuodamas dviračiu, žalčio nesuvažinėsi, priešingai, negu su šiuolaikinėmis žoliapjovėmis, automobiliais. Viską galima perduoti, tik reikia stebėti ir užrašyti, stebėti, bet ne pertvarkyti.
Kiti svečiai atkreipė dėmesį į tai, kaip sparčiai viskas kinta, sparčiai nyksta etnokultūra, todėl būtina viską fotografuoti, užrašyti, išgauti informaciją iš pirmųjų lūpų, kad įvykiai nebūtų iškraipyti. Mindaugas Lapelė prisiminė apie 20 metų senumo įvykį, kuomet Marcinkonių gatve varomas iš ganyklos karves puolė fotografuoti jo lydima švedų delegacija, o jis net nepagalvojo, kad netolimoje ateityje tokių vaizdų nebeliks. H. Gudavičiaus knygoje daugybė herojų, cituojama daug autorių, plati geografija, nusitiesianti iki Altajaus, Sachalino, bet visuomet sugrįžtama prie gimtojo Krūčiaus.
Nors šios knygos tekstų autoriumi įvardytas H. Gudavičius, tačiau šalia žodinių pasakojimų yra ir kitas – vaizdo pasakojimas, kurį savo nuotraukomis sudėliojo fotomenininkai broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Užrašai po nuotraukomis – šiltos, trumputės novelės. H. Gudavičius ir broliai Černiauskai vaikščioja tais pačiais Dzūkijos takeliais, puikiai jausdami vienas kitą, žodžiu ir vaizdais fiksuoja nepamirštamą krašto grožį ir žmones, o jų darbai liudija tvirtą žmogaus ir gamtos vienovę.
Įdomi viršelio nuotrauka: ant akmens padėta karvės kaukolė, per kelerius metus natūraliai apaugusi samanomis. Kiek žmonių praėjo pro šalį, matė tą kaukolę, nenumetė, nesunaikino. „Gal jų sąmonėj įskiepyta – esi gamtos dalis ir turi su ja pagarbiai elgtis?“ – svarstė G. Kajėnas.
Prieš keletą metų šventėm „Laiškų iš kaimo“ (2008–2012 m. dienoraščiai) sutiktuves, dabar džiaugiamės vėlesnių „klaidžiojimų“ šviesa. Ir natūraliai kyla klausimas – ką šiandien atrado Henrikas Gudavičius, žiūrėdamas pro pirkios langą, vaikščiodamas savo numintais takeliais palei Krūčių? Kokio didumo ir dvasinės gelmės jo sukaupti ir dar nepublikuoti archyvai?