Į Punią – paskui Pilėnų paslaptis, Vytauto pėdsakus ir upių vingius
Lietuva – maža lygumų šalis. Tačiau, jei žmonių būdą ir kalbą galima būtų palyginti su peizažu, tai regionų papročiai ir lietuvių kalbos tarmės yra jau ne vienodos lygumos, o kalvos ir banguojantys pylimai. Kaip Punios piliakalnis: vaizdingos, su gilia istorija ir stačiais, slenkančiais šlaitais.
Šios mįslingos vietovės, dar vadinamos Margirio kalnu, patigrapija kartu su senomis kitų Dainavos krašto gamtos ir kultūros vertybių nuotraukomis, taip pat dzūkiškais posakiais puošia 2019 m. stalinį „Dzūkų kalendorų“.
Šiemet asociacija „Vilniaus dzūkuliai“ išleido du kalendorius – stalo ir sieninį. Stalo kalendorius papuoštas nespalvotomis retro fotografijomis, vaizduojančiomis įvairias Dzūkijos vietoves, o sieninis kalendorius skirtas žymiausiems Lietuvos dzūkams, V. Krėvei-Mickevičiui, M. K. Čiurlioniui, A. Ramanauskui-Vanagui, S. Gedai bei kitoms iškilioms asmenybėms pagerbti, jį puošia šmaikštūs dzūkiški frazeologizmai ir dzūkiškų gėrimų receptai.
Vienu iš jų – gilių kava – bus galima pasivaišinti jau šį sekmadienį 14 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje įvyks didysis „Dzūkų kalendoraus“ pristatymas. Čia dalyvaus etnologė, kalendoriui gėrimų receptus surinkusi Nijolė Marcinkevičienė, asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ pirmininkas, kalendorių sudarytojas Juozas Žitkauskas, poetas Rimvydas Stankevičius, kalendoriui dzūkiškus frazeologizmus ir pasakymus atrinkusi kalbininkė dr. Asta Leskauskaitė, dainininkė Veronika Povilionienė ir fotografas Algimantas Aleksandravičius, kurio 4 nuotraukos puošia kalendorių. Renginyje dar dalyvaus Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Merkinės Vinco Krėvės, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijų mokytojai ir gimnazistai.
Taigi jau šį sekmadienį „pakaštavojus gilių kovos, „Dzūkų kalendorų“ možnės insigyc“. O dabar – kiek plačiau apie kalendoriuje pavaizduotą vieną iš 14 ankstyviausių Lietuvos miestelių – Punią ir jos apylinkes.
Prie upių santakos – praeitis
Trylika kilometrų į šiaurę nuo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante, įsikūrusi Punia sekmadienį pasitinka ne tuščia ir ne tuščiomis: po mišių šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia užsidaro (ir, norint į ją patekti ne mišių metu, reikės tartis su klebonu), vietiniai išsisklaido, kai kurie pasuka nedidelio turgaus link.
Pirma turgaus aikštė, manoma, Punioje atsirado jau XIV ar XV a. XVIII a. miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų. Ir bažnyčia, po gaisrų atstatyta 1863 m., – beveik tokia pati kaip ir prieš pusantro šimto metų. Joje susitinka barokas ir klasicizmo stilius.
Dvibokštės šventovės pašonėje – rodyklė į Margirio kalną. Už kelių žingsnių nuo nuorodos, arčiau šlaito, kurio apačioje Punelė skuba Nemuno link, iškilusi mūrinė Šv. Jurgio koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Vytauto laikais šioje vietoje stovėjo pirmoji miestelio bažnyčia – tada greičiausiai dar medinė. Iki XIX a. pradžios čia buvo ir kapinės. Teko jas perkelti į kitą Punelės pusę. Mat kalvą nuo senų laikų kankino ir ėdė nuošliaužos.
„Jei pasivaikščiotumėte po šlaitą, rastumėte žmonių kaulų. Kapai garmėjo žemyn su nuošliaužomis“, – į Punelės pusę rodo sutikęs svečius savo gimtaisiais takais pavedžioti Petras Džervus – buvęs mokytojas, kraštotyrininkas, knygų apie Punios mokyklą ir Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią autorius. Eidamas į piliakalnį, jis atkuria patirtus momentus iš vaikystės ir jaunystės, o į pasakojimus įpina eilutes iš istorinių šaltinių ir poemų. Nepasakytum, kad guviam, šviesaus proto puniškiui greitai sukaks 90 metų.
Nemuno glėbyje – senas šilas
Prieš akis – Margirio kalnas. Nežinant, jog tai – vienas iš trijų didžiausių šalies piliakalnių, pirmas įspūdis gali apgauti: atrodo, kad toji dvikuprė „salelė“ – maža. Bet piliakalnio ilgis – 75 m, plotis – 34 m. Užkopus 6 metrus aukštyn, atsiveria visa jo 1 ha ploto teritorija su plačiu vaizdu į Nemuno kilpos apglėbto Punios šilo juostą. Ten, sengirės gilumoje, bunkeryje slėpėsi partizanai. Ten, gamtos rezervate, auga vieni aukščiausių ir stambausių šalies medžių – ąžuolai ir pušys. Kad ir koks metų laikas, piliakalnis dovanoja poetišką „atviruką“.
Punia ir pateko į poeziją, bet ne vien dėl įkvepiančio apylinkių grožio. P. Džervus, apžvelgdamas šilą, kurio pakrantėje dar praeitame amžiuje buvo Smolnicos (Smalinyčių) kaimas, o dabar įkurtas pagoniškų skluptūrų parkas „Žaltės slėnis“, deklamuoja Maironio baladę „Ant Punės kalno, ties Nemunu“: „Lietuvi! Pabučiuok po kojų/ Krauju permirkusią čia žemę! Pagerbk kapus tėvų-herojų,/Tai čia baisi, atmintina/Įvyko drama kruvina,/ Kokios pasaulis nėra matęs!“. Puikią atmintį turintis kraštotyrininkas atkartotų ir Vladislovo Sirokolmės poemos „Margiris“ eiles.
Mūsų akys nukrypsta į pylimo apačioje esančią beveik trikampę aikštelę, kuri per amžius yrančiais šlaitais taip pat žvelgia į senąjį Punios šilą. Nuo jos galo galima akmeniniais laiptais nusileisti prie Punelės, šalia kurios pralaidos čiurlena mažas kriokliukas – Nečiuikų šaltinis, ir pasiekti Punelės ir Nemuno santaką.
Upių kone puslankiu apsuptos piliavietės papėdėje greičiausiai jau XIV a. stovėjo mediniai pastatai – tai liudija aptiktos jų liekanos. Tačiau iš to meto pasiekiančios žinios apie didžiausią grėsmę pagonims – Kryžiuočių antpuolius Punioje – nepilnos, tad jų spragos užpildomos legendomis ir spėjimais.
Kas savinasi Pilėnų tragedijos pelenus?
Istorikai atsargiai ar net skeptiškai vertina versiją, kad Maironio apdainuota Pilėnų tragedija įvyko Punioje. Dzūkija turi tragiškos istorijos konkurentę – Žemaitiją. Su aršiu Margirio žmonių ir Kryžiuočių susirėmimu, pasibaigusiu lietuvių masinėmis savižudybėmis, siejamas ir Bilionių piliakalnis Šilalės rajone.
Vis dėlto P. Džervus laikosi nuomonės, jog Margirio vadovaujami lietuviai pilyje užsidarė ir išsižudė ant Punios piliakalnio. Anot jo, pavadinimai Punia (šis turbūt atsirado iš žodžio pūnia, reiškiančio tvartą, būdą, landą ar olą) ir Pilėnai yra tos pačios kilties.
Žinoma, kad negalėję įsibrovėlių antpuolio atlaikyti lietuviai, kurių buvo apie 4000, užuot pasidavę, verčiau pasirinko mirtį ir susidegino. Todėl tyrinėtojai ieškojo pelenų, bet nerado. „Ši vietovė prieš šimtmečius buvo žymiai platesnė. Kalvos šoną vis ardė nuošliaužos. Todėl gali būti, kad pelenus nuplovė ir nusinešė Nemunas. Pavyzdžiui, ir 1958 m. kilo didžiulis potvynis – pamenu, vanduo užliejo net šias pievas“, – ranka į piliakalnio aikštelę moja puniškis P. Džervus.
Jis pažodžiui cituoja kronikininką Vygandą Marburgietį, kuris 1336 m. rašė: „Pagonys (…), nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.
Vyrai esą pirma pasmaugė moteris ir vaikus, o jų lavonus ir brangenybes atidavė liepsnoms, po to patys išsižudė. Pats Margiris, kaip rašoma, žmoną kalaviju vienu smūgiu perkirto, o sau tą patį kalaviją įsmeigęs į pilvą, „kad pasileido žarnos“, ir krito šalia žmonos.
„Dar iš vaikystės pamenu padavimą apie Margirį. Iš kur jį kaimo žmonės gali žinoti, jei anksčiau daugelis nė skaityti nemokėjo? Vadinasi, pasakojimas tarp vietinių jau nuo seno buvo perduodamas iš lūpų į lūpas“, – dar vieną argumentą, kad Pilėnų susideginimas galėjo įvykti Punioje, pateikia P. Džervus.
Vytauto pėdsakai, totorių keliai
Daugiau tikslesnių faktų apie Punią išryškėja nuo Vytauto laikų, t. y. nuo XV a. Flamandų keliautojas ir diplomatas, Burgundijos kunigaikščio patarėjas Žilberas de Lanua (Guillebert de Lannoy) savo memuaruose užsimena, kad keliaudamas po LDK Vytauto Vilniuje neradęs, jam buvo nurodyta kunigaikščio ieškoti Punioje. Kryžiuočių ordino magistro iš Marienburgo laiškas Vytautui Didžiajam irgi sufleruoja, kad jo rezidencija buvusi Punioje, ir ten jis vykdavo žiemą poilsiui ir medžioklei.
Dabar Vytauto atminimą galima rasti vos 7 kilometrai į pietryčius nuo Punios, Lietuvos totorių sostinėje – Raižiuose. 2010 m. šiame kaime 600-ųjų pergalingo Žalgirio mūšio metinių proga atidengtas Jono Jagėlos kurtas paminklas garsiajam valdovui.
Prie medinės Raižių mečetės įkurdinti du Jono Naviko sukurti saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, kitas – Griunvaldo (Lenkijos). Neatsitiktinai jiems parinkta tokia vieta. Juk daugiau nei tūkstantis totorių dalyvavo viename didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių LDK ir Lenkijos karalystės kovoje prieš vokiečius tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.
Po Žalgirio mūšio Kryžiuočių grėsmė Lietuvai atlėgo, pilių gynybinė paskirtis menko. XVI a. Punios piliakalnyje stovėjusi dvaro sodyba minima kaip seniūno rezidencija. Rūmus valdė ir Chodkevičiai, Pacai, Sapiegos. Griuvo jie per XVIII a. pradžioje vykusį Šiaurės karą. Sodybų ir ariamos žemės Punios piliakalnio aikštelėje buvo iki 1938 m.
Sovietmečiu puniškiai joje būriuodavosi per lietuviškas šventes. „Rinkdavomės laužų kūrenti per Jonines. Ir žmonės autobusais važiuodavo apžiūrėti Margirio kalno. Kartą Punioje lankėsi Petras Griškevičius, bet per jo vizitą apie šios vietovės istoriją, kultūrą – niekas nė šnypšt. Tokie laikai buvo: politikoje ir formaliai – vienaip, gyvenime – kitaip“, – šypteli P. Džervus, prisiminęs laikus, kai valdžia slopino bet kokias dvasingumo apraiškas ir patriotizmą, tačiau žmonės vis tiek puoselėjo lietuviškumą.
