Sudėliota gyvenimo ir jausmų mozaika

 „Drovu atiduoti viengenčių akims savo gyvybės kelio punktyrą. Priklausau nueinančiajai kartai. Per mūsų laiką pradardėjo, pragurmėjo didžioji dvidešimtojo amžiaus sumaiščių gurguolė. Atsigręžtuvės jau nebesutalpina visokeriopos praėjusio laiko tiesos – tik kai kurias apčiuopiamas, paviršines josios apraiškas. Per beveik du dešimtmečius užsirašinėjau jas sau, kol ryžausi tą mozaiką paberti ant popieriaus.“ (Marija Meilė Kudarauskaitė, knyga „Istorijos iš pastalės“)

Ši gyvenimo ir jausmų mozaika sudėliota į nepaprastai įdomią knygą „Istorijos iš pastalės“, kuri skaitytojus pasiekė šių metų antrame pusmetyje ir kurios jau nebėra prekyboje – visos knygos nupirktos. Dusetiškiams pasisekė – su savo naująja knyga atvyko jos autorė Marija Meilė Kudarauskaitė. Šį susitikimą mes pavadinome knygos sutiktuvėmis.

Trumpai pristatysiu šią knygą. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Autorė dėkoja už paramą: Kretingos rajono savivaldybei, Zarasų rajono savivaldybei, Jonui Girijotui. Knygoje spausdinamos nuotraukos – iš autorės asmeninio archyvo. Leidykla „Homo liber“ 2018.

Knygos autorės ir jos knygos sutiktuvės įvyko lapkričio 9 dieną Dusetų K. Būgos bibliotekoje. Šios sutiktuvės buvo jau ne pirmos Dusetose. Dusetiškių mylima, visada žavi, linksma, optimistiškai nusiteikusi poetė, aktorė, scenos kalbos dėstytoja, meninio žodžio meistrė, dabar jau ir prozininkė Marija Meilė Kudarauskaitė su savimi atsineša ir ypatingą aurą, tokį šviesos ir nuoširdumo pliūpsnį, kad nieko nepalieka abejingais. Ir tą gražią rudens popietę mūsų Meilė, pasipuošusi nuostabia suknele su baltomis niekur nematytomis gėlėmis, pasidabinusi naujais (baltais) batais tiesiog švytėjo Dusetų padangėje.

Norisi paminėti, kad šiai iškiliai moteriai Dusetos yra svarbios, kaip išgyventa gražiausia jaunystės dalelė (knygos skyrius – Dusetos. Gimnazija. 1945 – 1950 metai ), kaip vieta, kurioje ilgus metus gyveno ir dirbo Meilės tėveliai mokytojai – Juozas Kudarauskas ir Bronė Kudarauskienė. Kur ant gražaus kalnelio, ant kurio įkurtos Dusetų kapinės, ir nuo kurio atsiveria nuostabusis Sartų ežeras ir Dusetų panorama, glaudžiasi rūpestingai prižiūrimi tėvelių ir mylimo sūnaus Vytauto kapeliai. Kur gyvena ir tikriausiai gyvens dukra, žinoma dailininkė, Dusetų K. Būgos gimnazijos dailės mokytoja Nomeda Saukienė su savo garsiuoju vyru dailininku Šarūnu Sauka.

Artistiška, iškalbinga, žavinti savo betarpiškumu knygos autorė nepaliko nei vieno klausytojo abejingu. Nors ji nesistengė išdėstyti viso savo knygos turinio, sugebėjo sudominti įdomiais pastebėjimais, įžvalgomis, savo mokėjimu jautriai prisiliesti prie to laikotarpio, kuris jauniems žmonėms jau tapo istorija, o mums „nueinančiajai kartai“, buvo priminimas apie šviesų tarpukario, sudėtingą  karo, pokario, sovietinės okupacijos laikotarpį.

Norėčiau šiame straipsnyje skaitytojams pateikti daug nepaprastai išraiškingų ir autorės gyvenimui svarbių įvykių aprašymų, bet patariu paskaityti šią gerą, gerai parašytą knygą ir atsirinkti širdžiai mielas eilutes. Knygą skaitytojai suras Dusetų K. Būgos bibliotekoje.

Mane sužavėjo knygos autorės žvilgsnis į savo gimtojo, Kalnalių kaimo likimą: „Kai iš laiko tolių žvelgiu į anąjį metą, įvykius, žmones, mano gimtasis kaimas žiburiuoja ypatinga šviesa. Nėra ir nebuvo jame giminių, bet man jisai dvasiškai svarbus.

Kai tarybmečiu – nežinau kodėl – buvo panaikintas jo vardas, gal, kad buvo Kalnalio tarybiniame ūkyje, nors kaimas stovėjo kaip stovėjęs, kiek praretintas, ryžausi sugrąžinti jo vardą. Su profesoriumi Pranu Kniūkšta surašydinome kaimo istoriją, aš perėjau per žmones, surinkau 77 parašus, dokumentus nusiuntėme į apskritį, ministeriją, seniūniją. Vėl žemėlapy ir dokumentuose gyvas mano gimtojo kaimo vardas. Daugelyje trobų buvau priimta, kaip saviškė, nes kas nors vis dar buvusieji mano tėvų mokiniai. Ir minėjo juos geru žodžiu.“ Tai jau įėjo į Lietuvos istoriją.

Iki ašarų jaudinantys autorės pasakojimas apie pokario tragiškus žmonių, mylėjusių savo Tėvynę, likimus. Suguldžiusi į eilėraštį „Karalienė iš Žemaitijos“ Bronės Venskienės pasakojimą, autorė rašo: „Kai atėjo laikas man rašyti „Patarnavimų karaliui“ ciklą, vieną tų palaimintųjų rašymo dienų, kada vos atsibudus žinai, ką tu šiandieną parašysi, – ciklo finalas apie amžinąją moters meilę buvo „Karalienė iš Žemaitijos“. Nieko ten man ir kurti nereikėjo, tik atitinkamais ritmizuotais periodais surašyti Bronės Venskienės vienos nakties epopėją –

„Atsikasiau tave, aš, mano vyre,

Apgraužtą kalkių.  Savo rankom,

Spalio naktį. Žybčiojant liktarnai.

Sargyba buvo papirkta. Ji puto

Ruginę su dešrom ir vėdarais…

… Nuglosčiau lyg prieš naktį. Peržegnojau

Ir drėgnu moliu uždengiau.

Tik tiek. Žinau, kur tu esi,

Ir kad šalia padėsiu savo kaulus.“

Toks sargybinių papirkinėjimas buvo ne tik čia aprašomoje Žemaitijoje. Taip buvo ir pas mus, Dusetų krašte. Žmonės išsipirkinėjo savo vaikus, vyrus, brolius – todėl ir niekur nesurandama užkastų kovotojų kapavietė.

Nesinori tokia liūdna gaida baigti šio gražaus susitikimo aprašymo. Buvo ir dainų, ir linksmų pasipasakojimų, pasidalinimų įspūdžiais. Mūsų literatų klubo „Atgaiva“ dainų (žodžių ir muzikos)  kūrėjos Janė Grigėnienė ir Elena Antonova padainavo savos kūrybos dainas, pritariant akordeono garsams. Gėrėme arbatą, klausėmės vaizdingų Marijos Meilės Kudarauskaitės pasakojimų, ir stebėjomės šios visapusiškais talentais apdovanotos moters vedamomis mūsų jaunystės laikų dainomis.

Apdovanota gėlėmis, iš kurių, didžiausią puokštę ir nuoširdžiausią padėką įteikė Dusetų K. Būgos bibliotekos vyr. bibliotekininkė Elena Gaižiuvienė, mūsų mylima ir visada laukiama rašytoja išvyko į namus. Pažadėjo ir vėl netrukus sugrįžti.