Piktupėnų bibliotekoje paminėti Etnografinių regionų metai
Vadinam Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos,
iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su
kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais,
norim, kad su pagarba mus ištartų.
/Justinas Marcinkevičius/
Šiais poeto žodžiais susirinkusius piktupėniškius pasveikino Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos Piktupėnų filialo bibliotekininkė Nijolė Jogienė ir pristatė Etnografinių regionų metams skirtos popietės „Realus žvilgsnis praeitin“ programą. Renginyje dalyvavo Piktupėnų pagrindinės mokyklos 9-10 klasių mokiniai, mokytojai ir Piktupėnų kaimo gyventojai.
Piktupėnų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Audronės Norkaitytės vadovaujamo jaunųjų literatų būrelio poezijos valandą pradėjo 8 klasės mokinė Miglė Bružaitė, raiškiai perskaičiusi Jono Aisčio eilėraštį „Vaidilai“. 10 klasės mokinys Julius Petrulevičius deklamavo Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo pas Serbentiją“, o dešimtokė Monika Greičiūtė – Justino Marcinkevičiaus kūrinį „Kad giedočiau tave“. Dainomis šią poetinę programą papildė Piktupėnų pagrindinės mokyklos etnografinis ansamblis, vadovaujamas mokytojos Laimos Jakubauskienės. Renginiui įsibėgėjus dalyviams buvo užminta tarmiškų Mažosios Lietuvos mįslių, kuriose pateiktų žodžių reikšmė ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems buvo gan sudėtinga minklė.
Pasijuokus, paspėliojus, pasivaišinus saldėsiais, prasidėjo ir antroji – krašto istoriją ir kultūrą pristatanti – renginio dalis. Jos metu kraštiečiai trumpai supažindinti su iš Piktupėnų kilusiais, šiame kaime dirbusiais bei Piktupėnų istorijoje iškilių savo darbų brydę palikusiais žymiais kultūros, švietimo, raštijos, visuomenės veikėjais. Išsamų pasakojimą „Adomas Fridrichas Šimelpenigis – religinių bei pasaulietinių raštų kūrėjas“ pateikė aštuntokė Miglė Bružaitė. Kraštotyrinį pranešimą apie Piktupėnų kaimo istoriją, pasitelkusi gausią iliustracinę medžiagą, susirinkusiems skaitė Piktupėnų pagrindinės mokyklos vyresnioji mokytoja Nijolė Mickeliūnienė. Diskusijų metu buvo paminėtos Piktupėnuose gimusio giesmyno sudarytojo, kunigo Jono Andriaus Kaizerio 365-osios, Mažosios Lietuvos kunigo (1656-1667 m. kunigavusio Piktupėnuose) Mikelio Engelio 405-osios, Piktupėnuose gimusio poeto, vertėjo Adomo Fridricho Šimelpenigio 316-osios gimimo metinės bei I-jame pasauliniame kare žuvusiems piktupėniškiams atminti skirto paminklo pastatymo 95-metis.
Padiskutavę apie žymius Piktupėnų žmones ir jų indėlį į kaimo bei Pagėgių krašto kultūrą, visi popietės dalyviai patraukė prie senųjų evangelikų – liuteronų kapinių, šalia kurių 1920 m. pastatytas apie didžiuosius Piktupėnų kaimo praradimus I-ojo pasaulinio karo metais bylojantis paminklas. Prie šio paminklo tylos minute pagerbti I-ajame pasauliniame kare žuvę Piktupėnų kaimo gyventojai, jų šviesaus atminimo įprasminimui padėta puokštė gėlių bei uždegtos žvakutės. Šioje memorialinėje vietoje mokytoja Nijolė Mickeliūnienė pratęsė pasakojimą apie paminklo istorinę vertę, jo kultūrinę ir tautinę reikšmę. „Ar jis dar stovės po pusšimčio metų?“, – skirstydamiesi vis svarstė popietės dalyviai. Kažkuris iš dešimtokų pasakė: „Stovi ir stovės, juk mūsų mokykla prižiūri aplinką…“. Tenka tik pasidžiaugti, jog jaunimas nėra abejingas Tėvynės praeičiai ir viltingai žvelgia į jos ateitį. Kaip rašė mūsų poetas Justinas Marcinkevičius: Kiekvienas paliekam pėdas žemėje, kai einam laukais. Jeigu gilios – ilgam jos išlieka. Jei teisingos – jos tampa takais.
