Susipažinkime, esu Seimo narys, o ne Profsąjungos vadovas
Lietuvos politikos paradoksas yra tai, kad žinomiausiais politikais tampa tie, kurie įsivelia į skandalus arba labai garsiai rėkia. Tiesa, dar yra veteranai, kurie Seime darbuojasi jau penkias ar visas šešias kadencijas, Politinis atsinaujinimas Lietuvoje vyksta gana lėtai. Kita vertus, kaip įsitikinome per pastaruosius metus, atsinaujinime svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Ne bet kuris specialistas sugeba būti ministru, o nemaža dalis šios kadencijos parlamentarų paprasčiausiai plaukia pasroviui.
Beje, per pastaruosius mėnesius susilaukiu kur kas daugiau žurnalistų skambučių. Jie kviečia į laidas, prašo pakomentuoti situaciją, bet paskui sutrinka ir atsiprašo, nes aš esu.. ne tas Andrius Navickas. Iš tiesų, aktyvus vienos iš mokytojų profsąjungos lyderis man net ne giminė. Jai tave pradeda vadinti „ne tuo“, supranti, kad atėjo metas papasakoti, kas esi.
Darbas Seime
2017 m. birželio 15 d., devyniais mėnesiai vėliau nei absoliuti dauguma kitų Seimonarių, prisiekiau, padėjęs ranką ant Konstitucijos, sąžiningai ir tvirtai ginti savąją valstybę. Po kelių akimirkų jau sėdėjau Seimo posėdžių salėje ir turėjau balsuoti, svarstant teisės aktus.
Nors Seimas yra darbo vieta, o ne mokymo įstaiga ir čia pirmiausia reikia išnaudoti visą sukauptą kompetenciją, patirtį bei gebėjimus, tačiau kiekvienas kolega parlamentaras patvirtins, jog prireikia nemažai laiko adaptacijai. Kiekvienas Seimo narys yra unikalus ir savaip siekia atskleisti savo stiprybes. Man asmeniškai reikėjo pusmečio, labai turiningos komandiruotės į Strasbūrą, kol man tapo aišku, kaip dera darbuotis Žmogaus teisių komitete. Per tą laiką pradėjau geriau suprasti, kas Seime siekia tik viešo efekto, „dirba įvaizdžiui“, o su kuo galima bendradarbiauti nepaisant, kad skiriasi pozicijos kuriuo nors klausimu.
Jau dabar žinau, kad nesu ir nebūsiu daugiausia kartų kalbantis ar dėl teikiamų teisės aktų skaičiaus lenktyniaujantis parlamentaras. Kiek gaila, kad didelei daliai žmonių atrodo, jog Seimo nario darbo esmė – plenariniai posėdžiai. Per juos viešai diskutuojami ir priimami teisės aktai, kurių… gerokai per daug. Dabartinis Seimo Pirmininkas dažnai akcentuoja būtent kiekybinius kriterijus. Tačiau tai, kad per vieną sesiją yra priimta daugiau teisės aktų nei per kitą – nieko nepasako apie parlamentarų darbo kokybę. Nėra gerai, kai įstatymai dažnai kaitaliojami. Taip pat problemiška, kai turime daug įstatymų, kurių vykdymo negalime užtikrinti.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad kokybiškesniam Seimo darbui būtina aiški strategija, esminių tikslų įsivardijimas, nes šiuo metu itin svarbūs sprendimai paskęsta techninių pataisų pelkėje.
Kiekvieno parlamentaro darbą sudaro keturios svarbiausios veiklos: plenariniai posėdžiai, darbas komitete ir komisijose, parlamentinės kontrolės įgyvendinimas, nuolatinis bendravimas su žmonėmis, įsiklausant į jų rūpesčius ir lūkesčius.
Yra svarbus panašumas tarp dėstytojo ir parlamentaro darbo – būtina savidisciplina. Svarbu išmokti racionaliai planuoti laiką, sugebėti atskirti, kas yra esmė, o kas – mažiau reikšmingos detalės. Taip pat reikia sugebėti viešai paaiškinti savo poziciją.
Priklausau Seimo opozicijai, kur valdantieji nėra pratę prie demokratinės politikos principų ir kur kas labiau vertina ne susitarimą, bet jėgos demonstravimą. Prisipažįstu, būna akimirkų, kai pradeda belstis neviltis. Pavyzdžiui, kai esu įsitikinęs, kad siūlomas ydingas sprendimas, bet jis „stumiamas buldozeriu“. Skaudu buvo ir tada, kai pasiūliau, mano galva, svarbią pataisą atliekų tvarkymo srityje, kuri turėjo labiau apginti nuo „šiukšlininkų“ piktnaudžiavimo, net įtikinau kolegas plenarinio posėdžio metu, jog dera už ją balsuoti ir… ji neribotam laikui įstrigo viename iš komitetų. Formali priežastis – valdantieji paprašė Vyriausybės išvados, o jos šiame Seime kartais tenka laukti metus.
Kita vertus, buvo ne vienas atvejis, kai, sutelkiamai veikdama, opozicija, sugebėjo užblokuoti sprendimus, kurie kenktų bendrajam gėriui. Visgi ne mažiau svarbu nei plenariniai posėdžiai – kokybiškas darbas komitetuose bei komisijose. Būtent čia opozicija gali vaisingiausiai prisidėti idėjomis, argumentais. Tiesa, daug kas priklauso nuo komiteto pirmininko geranoriškumo ir dialogiškumo. Žinau, kad yra keletas komitetų, kur „buldozerio“ principas veikia ne mažiau nei plenarinių posėdžių salėje. Galiu pasidžiaugti, kad Žmogaus teisių komitete taip nėra. Šio komiteto problema kita – Seimo valdyba į jį žvelgia kaip į statistą, dekoraciją, kurią privalu turėti, nes tarptautiniai ekspertai to reikalauja. Todėl komitetui retai tenka būti pagrindiniu kurio nors įstatymo projekto svarstytoju, kur kas dažniau atliekame papildomo, patariančiojo komiteto vaidmenį.
Kiekviena lazda turi du galus. Kadangi svarstome kiek mažiau teisės aktų nei kiti komitetai, turime daugiau laiko imtis parlamentinės kontrolės. Reguliariai kviečiame ministrus, įvairių valstybinių institucijų atstovus pateikti informaciją, kaip vyksta pertvarka vaiko teisių apsaugos sistemoje, kas vyksta įkalinimo įstaigose, ar deramai rūpinamasi žmonių psichine sveikata ir t.t.
Priklausau ne tik Žmogaus teisių komitetui, bet ir Priklausomybių prevencijos bei Smurto ir savižudybių prevencijos komisijoms. Tai taip pat svarbus parlamentinės kontrolės įrankis. Kiek gaila, kad pernelyg retai ta gausi informacija, kurią gauname komisijų posėdžiuose, vėliau virsta svarbiais teisės aktais.
Dar vienas parlamentinės kontrolės įrankis – tiesioginiai paklausimai ministerijoms ar kitoms valstybės įstaigoms. Jie, paprastai, gimsta reaguojant į žmonių laiškus ar oficialius pareiškimus. Tenka tik apgailestauti, jog labai dažnai sunku priversti dviejų ministerijų atstovus vienodai interpretuoti įstatymus, sutarti tarpusavyje. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta padėti žmogui, praktiškai dirbant jo politiniu advokatu, tačiau dažnai atrodo, jog paprastos problemos sprendimas labai užtrunka ir tenka pripažinti, kad patyrę biurokratai gerai žino, jog parlamentaro galios yra ribotos.
Širdžiai mieliausia buvimo Seimo nariu dalis – tiesioginis bendravimas su žmonėmis, klausantis jų džiaugsmų, rūpesčių ir lūkesčių. Prieš kandidatuodamas į Seimą, tvirtai žadėjau, kad po Lietuvą važinėsiu kur kas aktyviau nei po užsienį. Tikrai įvykdžiau šį pažadą. Buvau tik vienoje komandiruotėje Strasbūre. Tai buvo išskirtinai darbinė Žmogaus teisių komiteto išvyka, kurios metu gilinomės į Europos Žmogaus teisių teismo veiklą. Na, o įvairiuose Lietuvos kampeliuose dalyvavau keliasdešimtyje susitikimų: Veisiejuose, Leipalingyje, Lazdijuose, Alytuje, Žemaičių Kalvarijoje, Telšiuose, Plungėje, Leliūnuose, Utenoje, Zarasuose, Visagine, Elektrėnuose, Kėdainiuose, Marijampolėje, Juodšiliuose, Šešuoliuose, Šiluvoje, Jurbarke, Tauragėje, Panevėžyje, Pasvalyje, Širvintuose, Berčiūnuose, Šiauliuose, Varėnoje, Merkinėje, Švenčionyse, Šalčininkuose ir kt.
Mielai važiuoju į susitikimus ten, kur tik esu kviečiamas, kur yra bent keli žmonės, norintys diskutuoti, kalbėtis.
Bendro gėrio siekis
Sakyčiau netiesą, jei teigčiau, kad šiuo metu Seime yra sveika ir darbinga atmosfera. Daugumiečiai tvirtina, kad kalta opozicija, neleidžianti jiems dirbti. Opozicija kalba apie cinišką daugumiečių elgesį. Tačiau nenoriu veltis į eilinį ginčą – kas iš tiesų kaltas? – kur kas svarbiau kviesti į diskusiją – ką ir kaip dera daryti?
Jei politika praranda bendrojo gėrio orientyrą, ji tampa ne daugiau nei agresyvus politikavimas. Nors šiandien valdantiesiems ir opozicijai labai sunku susikalbėti, tačiau, neabejoju, kad yra pamatiniai klausimai, dėl kurių visi privalome sutarti. Pavyzdžiui, kokios švietimo sistemos norime? Kokią kompleksinę socialinę paramą privalome suteikti šeimoms, susiduriančioms su problemomis? Kaip išsiveržti iš „pašalpų mentaliteto“ ir motyvuoti žmones dirbti ir uždirbti? Kaip pakeisti migracijos tendencijas ir pradėti sodybų pilnėjimo metą?
Netikiu „stiprios rankos“ veiksmingumu. Diktatoriai tik atrodo veiksmingi, iš tiesų jie sukuria pataikūnų grupes, kurie parazituoja visos politinės bendruomenės sąskaita. Mums reikia ne „stiprios rankos“, bet stiprios, demokratijos principų neišsižadančios, valstybės.
Dar vienas svarbus dalykas – nustoti savo klaidas dangstyti svetimomis. Sutinku kad visos Lietuvos partijos nėra tobulos ir yra už ką jų nemėgti. Aš pats griežtai kritikavau TS-LKD už padarytas klaidas ir įsijungiau į šią politinę bendruomenę todėl, kad mačiau pastangas keistis. Kol TS-LKD opozicijoje, sunku iki galo atsakyti, kiek iš praeities klaidų pasimokyta, tačiau absurdas, kai dabartinė valdžia į jų veiksmų kritiką atsako apeliacijomis į oponentų praeities klaidas. Net jei tokios apelicacijos teisingos, tai nereiškia, kad neturime kritišk,ai analizuoti, ką daro dabartinė dauguma, kuri, deja, sparčiai perima buvusiųjų ydas, bet ne dorybes.
Mano kelias į politiką
Gimiau 1972 m. kovo 9 d. Vilniuje, kur iki šiol gyvenu. Tiesa, tėtis yra gimęs Klaipėdoje, vaikystės metais gyveno Kretingoje, vėliau Viekšniuose ir Mažeikiuose. Mano mama gimė Kaune, vėliau gyveno Jonavos rajone ir Kėdainiuose. Tėveliai susipažino studijuodami Kaune. Abiejų artimuosius skaudžiai palietė sovietinės represijos. Mano tėčio tėtis, nuteistas kaip politinis kalinys, mirė Vorkutoje. Į Sibirą buvo ištremta ir didžioji mano mamos giminės dalis.
Mano vyriausiasis brolis Alvydas gimė Kaune, o vėliau tėveliai pervažiavo į Vilnių, kur gimė brolis Viktoras ir aš. Mano broliai sekė tėvelių pėdomis ir tapo vienas – gydytoju, o kitas – inžinieriumi; aš pasirinkau filosofiją. Kadangi nuo gimimo esu labai žingeidus, tai šiandien esu ne tik filosofijos daktaras, bet ir religijos studijų magistras.
Žmona Vaida – sociologijos magistrė. Su ja kartu jau ketvirtis amžiaus, užauginome dukrą Dominyką, kuri šiuo metu studijuoja analitinės žurnalistikos magistrantūroje.
Pirmoji mano darbovietė – Religijos studijų ir tyrimų centras, čia dirbau metodininku. Netrukus tapau ir Seimo nario Jono Šimėno padėjėju. Beje, Seime esu talkinęs ne tik jam, bet ir Algirdui Saudargui bei Irenai Degutienei. Labai svarbus, profesine prasme, etapas – darbas Teisingumo ministerijoje, Registrų departamento vyriausiuoju specialistu. Čia dirbau trejus metus ir labai daug išmokau apie teisėkūrą.
Ilgiausiai dirbau žiniasklaidoje, kur keliolika metų kūriau ir vadovavau internetiniam dienraščiui Bernardinai.lt, redagavau žurnalą „Kelionė“, organizavau knygų leidybą. Taip pat labai mėgstu bendrauti su jaunimu, todėl itin patiko dėstytojo darbas. Esu dėstęs ne tik Vilniaus universitete, bet ir Mykolo Romerio, Simonavičiaus universitetuose, Edukologijos institute, Šv. Juozapo kunigų seminarijoje.
Esu penkių knygų autorius, tiek pat knygų esu išvertęs iš anglų kalbos. Esu keliolikos knygų bendraautorius ar sudarytojas.
Pirmoji mano politinė patirtis – atsisakymas stoti į komjaunimą. Klasėje tebuvome keli nekomjaunuoliai, teko atsispirti intensyviam moralizavimui, tačiau po kelių metų gimė Sąjūdis, buvau Sąjūdžio grupės S. Nėries mokykloje iniciatorius. Neplanavau partinės veiklos, tačiau planus pakeitė 1992 m. ekskomunistų sugrįžimas į valdžią, apsimetus kovotojais už socialinį teisingumą. Netrukus įstojau į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Po kurio laiko pasinėriau į mokslinę veiklą, vėliau darbas žiniasklaidoje nebuvo suderinamas su partiškumu.
Prie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prisijungiau 2015 m., Gabrieliui Landsbergiui paskelbus apie partijos atsinaujinimą ir kvietimą jungtis naujiems nariams, savo srities specialistams. Prisipažįstu, posūkis į politiką buvo nelengvas sprendimas. Dėstytojavimas ir žurnalistinis darbas man patiko ir sekėsi, tačiau jaučiau pareigą nuo teorijos pereiti prie praktikos, nuo politinių blogybių kritikos – prie bandymo plėtoti padorią politiką.
Po 2016 m. Seimo rinkimų teko ypatinga pamoka – likau pirmas „už brūkšnio“. Dar kartą teko savęs paklausti – ar tikrai noriu eiti politiko keliu, ar pirmosios nesėkmės neišgąsdins? Talkinau patekusiems į Seimą, buvau išrinktas į partijos Priežiūros komitetą. Po devynerių mėnesių, Amžinybėn pasitraukus R. Žilinskui, buvau pakviestas tapti Seimo nariu.
Tekstas skelbiams kaip politinė reklama ir apmokėtas iš Seimo nario reprezentacijai ir veiklos viešinimui skirtų lėšų.
Už. Nr. AN-001
