Sankcijos jums – sankcijos mums…
Europos Sąjungos šalys sutarė, kad sankcijas Rusijai, kaip bausmę už agresiją prieš Ukrainą, reikia pratęsti, nors buvo ir abejojančių jų efektyvumu. Nieko naujo. Nuo tada, kai atsirado pirmosios sankcijos, gimė ir ginčai apie tai, kada jos veiksmingos, kada – ne.
Beje, seniausios ekonominės sankcijos siekia antikos laikus. Išliko rašytinių šaltinių bylojančių, kad Periklio valdymo laikų Atėnai (penktasis amžius prieš Kristų) uždraudė kai kurioms nedraugiškoms kaimyninėms šalims pardavinėti savo prekes Atėnų prekyvietėse. Vidurinių bei Naujųjų amžių Europos karus lydėjo ir susitarimai apriboti priešų ekonominius ryšius. XIX amžiaus pradžioje Napoleonas bandė kontinentinei Europai drausti prekiauti su Jungtine Karalyste, JAV iki šiol taiko sankcijas Kubai, Arabų šalys bandė netiekti naftos produktų Europai ir Šiaurės Amerikai už jų paramą Izraeliui per 1973 metų karą. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje sankcijomis buvo nubausta Jugoslavija, kaip žinia, nenorėjusi „paleisti“ nepriklausomybės siekiančių respublikų…
Tai tik ilgo sąrašo nuotrupos. Būta sankcijų prieš Pietų Afriką, Pietų Rodeziją, SSSR, Kiniją. Šiuo metu įvairios sankcijos taikomos Iranui, Rusijai, Sudanui, Šiaurės Kipro Turkų respublikai ir dar keliolikai šalių. Pridėjus dar ir politinę izoliaciją, boikotus, embargo, pasirodys, kad daugiau nei penktadalis pasaulio valstybių yra baudžiamos didesnėmis ar mažesnėmis sankcijomis.
Ekonominės sankcijos tapo plačiai naudojamu politikos instrumentu XX amžiuje. Jų logika paprasta – šalis, vykdanti netinkamą politiką, statoma į ekonomiškai jai nenaudingą ar net sunkiai pakeliamą situaciją, kad patirdama sunkumus, ši šalis savo politiką pakeistų. Tai savotiškas karo variantas, tik kariaujama ekonominio spaudimo priemonėmis. Sankcijų idėjos šalininiai teigia, kad kai kuriais atvejais valstybių valdžia išties ima keisti savo politiką, kai kuriais gi politiką priverčia keisti paprastų piliečių nepasitenkinimas, mat sankcijos paliečia visų pirma jų gerovę. Sankcijų priešininkai atkerta, kad jos niekada nebuvo efektyvios – kenčia paprasti piliečiai, tačiau savo neapykantą išlieja ne savai valdžiai, bet tiems, kurie sankcijas įvedė, o tuo pačiu net sustiprina režimą prieš kurį sankcijų imtasi.
Ekonominės sankcijos dažnai tapatinamos su embargo. Šis keistas žodis politikoje dažniausiai reiškia sankcijas, kurios nurodo tam tikrus draudimus, pavyzdžiui draudimą parduoti ginklus kokioms nors šalims. Ginklų embargo šiandien taikomas beveik dviem dešimtims šalių.
Politologų skaičiavimais vidutiniškai kas trečią sankcijų taikymo atvejį galima būtų laikyti bent iš dalies sėkmingu. Vieniems tai atrodys nedaug, bet… kokie nors medikai sakytu, kad jei pagyja kas trečias ligonis tai liga tikrai pagydoma. Ir dar ne fizinės jėgos panaudojimo. Šiaip ar taip visada džiaugiamasi, kai sankcijos panaikinamos, o ne kai įvedamos.
Ekonominės sankcijos yra logiškos, tačiau, kaip rodo praktika, ne jos yra efektyviausios. Visuomenė išties neretai ekonomines sankcijas priima kaip skausmą, kurį galima išgyventi patriotizmo vardan. Politikos žinovai pastebi, kad kur kas veiksmingesnės yra ne ekonominės, ne politinės ir net ne karinės sankcijos. Efektyviausios yra ne veikiančios „per skrandį“, bet veikiančios „per širdį“. Buvusios Jugoslavijos pavyzdys parodė, kad šalies pašalinimas iš tarptautinių futbolo turnyrų turėjo kur kas skausmingesnį poveikį žmonėms nei ekonominės manipuliacijos. Rusijai kur kas didesnis skausmas nei ekonominės sankcijos, buvo diskvalifikacija olimpinėse žaidynėse. Taigi, netiesa, sakyti, kad sporto ar meno nereikia painioti su politika. Sportas – pati veiksmingiausia politika.
Pastaraisiais metais atsirado dar viena sankcijų forma, kurią galima vadinti taškinėmis arba asmeninėmis sankcijomis. Bausmės, dažniausiai politinės, taikomos ne visai šaliai, bet atskiriems jų piliečiams, pavyzdžiai neduodant jiems įvažiavimo vizų į kokią nors Šengeno zoną ar JAV. Tokios sankcijos vertinamos labai prieštaringai. Aišku, kad pakliūti į juodąjį sąrašą reiškia būti priskirtam kažkokiai nusikaltusių ar „nusikaltusių“ asmenų kategorijai. Tačiau asmeninės sankcijos visai neliečia valstybės prekybos, ekonominių sandorių, neliečia net jos politinės sistemos, t.y., baudžia ne sistemą, o atskirus jos žmonės, kurie jokios fizinės bausmės taip ir nepajunta. Nejaugi kas rimtai galvoja, kad draudimas vykti į JAV kelioms dešimtims Rusijos politikų ar ekonomikos „oligarchų“ gali pakeisti režimą Maskvoje? Regis, įvedė tokias sankcijas džiaugiasi labiau, nei liūdi tie, prieš kurias jos nukreiptos.
Beje, prisiminiau, ir aš pats esu asmeninių sankcijų auka. Mane nubaudė, ir neleis važiuoti į Rusiją. Baltarusija taip pat neduoda vizos nepaaiškindama kodėl. Žinau, kodėl. Nejaučiu jokio diskomforto, nes nežinau, ko man reiktų toje Rusijoje… tad šių šalių sankcijos man yra veikiau garbės reikalas, nei kokia nors politinė gėda.
Na, o švęsdami Jėzaus gimtadienį prisiminkime, kad anuo metu trys karaliai keliavo be vizų ir be jokių asmeninių sankcijų. Matyt, neblogi buvo laikai.
Užs. Nr. EV-90
