Dar vienas išbandymas Lietuvos šeimoms?

Konstitucinis Teismas priėmė svarbų sprendimą, įpareigodamas Lietuvos teisines institucijas pripažinti užsienyje sudarytas vienos lyties asmenų sąjungas, kaip šeimas. Esminis dalykas šiame nutarime – tezė, kad Lietuvos Respubliko Konstitucijoje šeimos sąvoka yra neutrali lyties atžvilgiu. Kitaip sakant, Konstitucija esą neįpareigoja šeimą sieti tik su vyro ir moters santuoka.
Sudėtinga komentuoti tokį sprendimą. Tuo labiau, kad Lietuvoje jis turi neginčijamos tiesos statusą. Mano įsitikinimu, KT ne pirmą kartą viršijo savo kompetencijos ribas ir įsibrovė į politikos sritį.
Neabejoju, kad KT teisėjai yra puikūs specialistai ir gerai išmano konstitucinę teisę. Konstitucinio Teismo teisėjai yra patyrę ir gerai išmano konstitucinę teisę.
Kita vertus, jaučiuosi esąs tautos, kuriai pagal Konstituciją priklauso suverenitetas, dalimi ir labai rimtai vertinu Konstitucijos teiginį, jog niekas negali varžyti ir riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių. Net ir KT, kurio funkciją Konstitucija apibrėžia labai aiškiai – aiškintis, ar įstatymai ir kiti politinių institucijų priimti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai.
Kaip suprantu, Konstitucinis Teismas turėtų būti garantija, kad jokia politinė institucija ar politikas nebandytų primesti teisės normų, prieštaraujančių visos tautos valiai, išreikštai per Konstituciją, Deja, po minėto teismo nutarimo dėl šeimos ir santuokos santykio, tegaliu teigti, kad Konstitucinis Teismas, užuot gynęs tautos valią, panoro pabūti suverenu ir išaiškinti mums, kaip mes privalome suprasti „šeimos“ sąvoką.
Jei Konstitucinis Teismas būtų paskelbęs, kad Konstitucijai neprieštarauja situacija, kai Lietuvoje pripažįstami teisėtai užsienio valstybėje priimti nutarimai, kurie turėtų būti, piliečiams palankiu būdu, “išversti” į Lietuvos teisinės sistemos kalbą, būtų suprantama. Galima būtų džiaugtis, jog toks nutarimas suteikia daugiau aiškumo teisėkūros procesui. Tačiau dabar KT atvėrė duris ilgalaikei sumaiščiai ir susipriešinimui.
Lietuvoje veikiančios seksualinių mažumų organizacijos suskubo paskelbti, akd dabar mūsų valstybėje nebeliko kliūčių įteisinti vienos lyties asmenų santuokas. Katalikų Bažnyčios hierarchai savo ruožtu išplatino pareiškimą, kuriame perspėjama, kad KT nutarimas griauna šeimą, kaip tokią.
Dar kartą tenka klausti, kas mums yra Konstitucija? Ar tai tikrojo suvereno -tautos – valios išraiška, kuri nustatė “žaidimo taisykles”, kuriomis privalome vadovautis, ar tai tekstas, kurį privalome matyti per devynių KT teisėjų pasaulėžiūros “akinius”?
Lietuvos Konstitucijoje įrašyta nuostata, kad valstybė remia šeimą, iki šiol buvo suvokiama pirmiausia kaip rūpestis mūsų visų ateitimi, nes vyro ir moters sąjungoje gimsta ir yra užauginami vaikai. Jei mes nebesiejame šeimų su vaikais, tai kyla elementarus kalusimas, kuo jos skiriasi nuo elementarių ekonominių partnerysčių? Netrukus neišvengiamai iškils ir kitas sudėtingas klausimas – kokią aplinką galime vadinti palankiausią vaikui? Ar egzistuoja prigimtinė vaiko teisė turėti mama ir tėtį, šeimoje mokytis skirtingų socialinių vaidmenų? Beje, jei šeimos mes nebesiesime su vyro ir moters santuoka, kyla natūralus klausimas, kodėl turi egzistuoti vien monogaminės šeimos, kodėl “diskriminuojama” poligamija (gyvenimas su keliomis žmonomis ar su keliais vyrais)?
Yra tokia lietuviška patarlė – “iš didelio rašto išėjo iš krašto”. Tik tada galima kalbėti apie pakantumą, toleranciją, kai apskritai egzistuoja kokios nors tapatybės, kai mes patys žinome, kas esame. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir su juo susijusios diskusijos atskleidžia, kokia svarbi kiekviena sąvoka ir kaip atsargiai dera daryti reformas, jog jos pačios netaptų didesne problema nei ta, kurią norima spręsti. Deja, po KT sprendimo siekti sutarimo tapo dar sunkiau, nes judama link to, kad “šeima” taptų savotišku balionu, kurį kiekvienas prisipučia kiek nori.
Tekstas skelbiamas, kaip politiko veiklos viešinimas.
Už. Nr. AN-005