Sąžiningumas, meilė ir darbštumas – pagrindiniai Jurgio Stasio Jankevičiaus bruožai
Jurgis Stasys Jankevičius buvo gimęs 1943 m. birželio 24 d. Mitabynės kaime, (Paįstrio parapijoje) Panevėžio rajone. Kovo 26d. suėjo treji, kai jis ilsisi Paįstryje. Jurgis taip mylėjo savąją žemę, jog gyvendamas Panevėžyje šeimos paprašė, kad būtų palaidotas senelių, prosenelių kape Paįstryje.
J. Jankevičius į pasaulį atėjo po dviejų seserų, paskui sulaukė dar keturių sesių ir brolio. Nuo mažų dienų jis buvo labai švelnus, darbštus, paslaugus. Turėdamas penkerius metus klausė: „Mama, ar aš esu geras?“. Baigė Įstricos pradinę mokyklą, Krikliniuose (Pasvalio r.) baigė septynmetę. Žiemomis Krikliniuose gyvendavo bendrabutyje. Iš pasakojimų žinau, kad jis vakarais šeimininkei savanoriškai padėdavo indus suplauti, bulves nuskusti, kitus darbelius padirbti. Po šešių dešimčių metų, susitikusi buvusią šeimininkę Feliciją Adomonienę, tuomet jau turėjusią devynias dešimtis metų, paklausiau ar ji neprisimena Jurgio Jankevičiaus. Iš karto ji sakė, jog gyveno gana daug vaikų ir sunku atminti, bet paskui pasakė, kad iš miškų, iš Mitabynės kaimo, buvęs išskirtinai geras aukštas šviesiaplaukis berniukas.
Jurgis baigęs septynmetę vasarą buvo pradėjęs dirbti netoli namų – Įstros tarybinio ūkio laukuose. Dirbo su pora arklių, bet vyresnieji vyrai, ypač dėdės Alfonsas ir Juozas Gaidžiūnai, patarė rudenį eiti kur nors mokytis. Su arkliais jis dirbti mokėjo, nes tai darė namie, vos dvylikos sulaukęs. Jau tada jis per didžiausius kelmus ir kemsynus išvairuodavo pakrautus vežimus. Puikiai nuo jaunų dienų mokėjo arti. Manau, rado bendrą kalbą su taip mylėtais bėriais, juodokais.
Paklausęs patarimo Jurgis baigė Panevėžio automokyklą, tapo puikiu vairuotoju. Didžiausios mašinos jo rankose paklusdavo, kaip žaisliukai. Baigęs mokslą dirbo vairuotoju Pajuostės kariniame dalinyje, iš ten buvo išsiųstas į kariuomenę. Pakliuvo į Ukrainą. Praėjus, gal savaitei, išsiaiškinus, kad dirbo su didele mašina, tuoj buvo pasodintas už vairo ir išvyko į komandiruotę. Į namus parsiuntė nuotrauką prie mašinos. Mašinos ratai sulig pečiais, o kabinos stogas aukštai aukštai. Gal dabar ne taip aukštai atrodytų, bet kuomet išvydau tai, gal aš pirmoj klasėj tebuvau. Jis prisiminęs kariuomenę juokdavosi, kad nėra davęs svetimai šaliai priesaikos. Kalbėjo, jog išleidžiant namo apžiūrėjo, kad nėra priesaikos datos. Klausė, kada priėmė, atsakė, kad jį išsiuntę mašinos vairuoti, tai datą įrašė „iš lubų“.
Grįžęs vėl dirbo Pajuostėje su mašina, kiek žinau, po skrydžių lėktuvus tvarkingai sustatydavo. Ryte lakūnai sakydavo: „Puikiai surikiuoti, nes vakar dirbo šviesiaplaukis Jura“. Dirbdamas Pajuostėje ir jau turėdamas šeimą baigė vidurinę vakarinę mokyklą. Nuo vaikystės labai pamėgo skaityti knygas, gilindavosi į įvairias sritis. Šaškės, šachmatai, įvairūs kiemo žaidimai buvo pramoga vaikams. Turėdavo kiekvienas pagal amžių pareigas, padėdavo tėvams. Toli eidavo į mokyklą, pamokas ruošdavo prie žibalinės lempos, rasdavo laiko ir žaidimams. Jurgis gražiai piešė, mokėjo groti akordeonu. Labai dailiai išplakdavo dalgius, kasmet padarydavo gausybę dailių inkilų, suremontuodavo senuosius. Aplink buvo mažesni ir didesni miškai, buvo gausu paukštelių, žvėrelių. Prie sodybos dažnai matydavosi retas paukštis – žalvarnis. Kiek tolėliau, šio Mitabynės kaimo pelkėje gyvendavo baublys, kuris savo balsu buvo įvaręs baimės ne vienam.
Jurgis mokėjo tekinti, virinti, mašinų sandarą jis išmanė nuo mažiausio sraigtelio. Yra iš detalių surinkęs automašiną MAZ. Techniką su kuria dirbdavo, pradedant pirmuoju savo dviračiu, kruopščiai prižiūrėdavo. Prisimenu, kai važiavo kartu su manim, aš vairavau, jis daug nekalbėjo, bet davė gerų praktiškų patarimų. Vienas gal pajuokavimas: „Nevažiuok arti vidurio, bet nevažiuok ir arti kelkraščio, nes visas vinis surinksi“.
Prisimenu, kai aš baigiau vidurinę, buvo išleistuvių vakaras, mama sakė, kad negalės į Panevėžį kartu važiuoti. Užgirdo brolis Jurgis ir pasakė: „Atvažiuosiu iš vakaro ir viską sutvarkysiu, o jūs važiuokit“. Ryte mes grįžtam iš Panevėžio, Jurgio karvė pamelžta, pienas sutvarkytas, pusryčiai išvirti, sau dainuodamas pievą šienauja. Tada jis su žmona Valentina gyveno Panevėžyje, jau augino dukrą. Mažai dukrytei, kai reikėdavo, supindavo kasas. Jie išaugino dukrą ir sūnų, sulaukė keturių anūkų ir proanūkės. Labai mylėjo vyriausią anūkę, vėliau ir anūkas dažnai būdavo su seneliais. Močiutė Valentina lepindavo juos įvairiais valgiais, nes kulinarijos mokslus baigusi. Senelis Jurgis juos pavasariais mokė iš jauno karklo šakos pasidaryti švilpynę, pažinti paukštelius, žvėrelius, kartu grybaudavo, uogaudavo.
Jis mokėjo vilnas verpti. Vyresnės sesės mokėjo, o manęs ratelis neklausė, vis sukosi atgal. Brolis verpdavo plonai, lygiai, kaip mašina fabrike. Jurgis puikiai megzdavo. Prisimenu su vyriausia seserimi Konstancija ėjo lenktynių, ji labai daug megzdavo. Abu paėmė po pradėtą pirštinę su vienodu akių skaičiumi ir mezgė. Apėjo aplink (visus keturis virbalus išmezgė) vienu metu. Visi juokėmės tada iš lygiųjų.
Jurgis puikiausiai mokėjo staliaus, dailytės darbus. Su artimiausiais kaimynais Vareikomis pas mus buvo pastatę pirtį, paskui ateidavo maudytis. Buvo pasidarę plaustą, durpyne plaukiodavo į salas pasižvalgyti. Suaugusieji nežinojo, kad aplinkinių kaimų paaugliai eidavo į poligoną, kuris buvo nepertoliausia, ardyti nesprogusių bombų. Atėjo trys broliai Vareikos pas mus ir eis į poligoną, o dar iki sutartos valandos yra laiko. Ėmė žaisti šachmatais, įdomi partija užsitęsė ilgokai. Užbaigę išėjo į kiemą, tuo metu orą sudrebino didžiulis sprogimas. Jie teištarė: „Mūsų draugų nebėr!“. Aistra šachmatams keturiems išgelbėjo gyvybes, tada septyni bendraamžiai poligone žuvo.
Jurgiu visi labai pasitikėdavo, buvo žodžio žmogus. Buvo nepaprastai sąžiningas. Visus labai mylėjo, visiems padėjo už tai nelaukdamas jokio atlygio.
