Dainos sparnais nuo Dubysos iki Adrijos jūros

Kažkada pasilypėję ant aukštų tvorų ar medžių pamatėme, koks platus pasaulis, o mėlyna tėviškės padangė nusidriekia toli toli, gal iki Dubysos, gal iki Baltijos?… Iš savo tėvų išmokome gimtosios kalbos grožio, užaugome dainuodami. Pašaukti muzikos, dainos susibūrėme į ansamblius, chorus. Savo gebėjimus mišrus „Šatrijos“ choras panoro išbandyti dalyvaudamas tarptautiniame klasikinės chorinės muzikos konkurse Kroatijoje, Opatijos kurorte birželio viduryje. Kelionei lėšų skyrė Raseinių rajono savivaldybės taryba, kiti nuoširdūs choro rėmėjai: AB „Šatrija“, UAB „Danspin“, UAB „Norvelita“, Raseinių kredito unija, UAB „Izora“, UAB „Raseinių statyba“, ŽŪK „Viduklė“, UAB „Raseinių žuvininkystė“,UAB Jozita, Rimantas Bobinas.  Didžiąją kelionės išlaidų dalį sudarė asmeninės choristų lėšos.

Ankstyvą sekmadienio rytą ramiai riedėjome tobulais Lenkijos keliais, kuriuos jau pažinome prieš keletą metų dalyvaudami tarptautiniame chorų festivalyje Prahoje. Iš gidės kalbos supratome, kad istorijos, kultūros, geografijos ir kiti kitokie mokslai papildys mūsų galvas kaip reikiant… Aukštai tarp medžių iškilusi balta popiežiaus Jono Pauliaus statula, ištiesusi pasauliui platų, jaukų glėbį, primena kažkada ištartus Lietuvai taip reikalingus žodžius – „Nebijokite!“

Mes, kaip ir visi ekskursantai, žinoma, turime galiorką, kuri nieko nebijo: nei kelio vingių, nei vadovo įspėjimų. Bet jau Čekija, nakvynė Brno miesto viešbutyje. Rytą mūsų kelionė tęsėsi per Čekiją, Austriją, Slovėniją. Plačiame lauke išvydome neįtikėtino dydžio spalvingą petranką ir aukštas įspūdingų karių statulas, saugančias tragiško Europos įvykio – Austerlico mūšio –  prisiminimą. Slovėnijos sostinėje Liublianoje nustebino erdvi centrinė miesto gatvė, kur prie staliukų pavėsyje susėdę miestiečiai vidury baltos dienos gurkšnojo visai ne vandenį. Na, ir tvarkelė! Ir nei vieno šlitinėjančio… Grožėjomes viduramžių pilimi, stovinčia ant kalno, nežadančio griūti. Atrodo, kad mūsų Gedimino pilis nei kiek ne prastesnė. Vėlai vakare atvykstame į Kroatijos kurortą Opatiją. Vadovas grasina rytdienos repeticija, o mes grožimės miestu, kurio žiburiai primena Žalgirio areną per Merūno koncertą.

Ketvirtadienį vykstame į Plitvicos ežerų nacionalinį parką – vieną nuostabiausių gamtos sutvertų stebuklų, saugomą UNESCO. Kalnų kelias raitosi kaip įžūlus Čepkelių ežero žaltys ir vis siaurėja. Už nugaros girdisi visų dievų besišaukiančių kolegių balsai, o aš mintyse pasižadu: jei tik liksiu gyva, su tuo žalčiu taikiai maudysiuos kartu. Vyrams tai niekis, ypač jei dar iš priekio kas atvažiuoja! – tik puiki proga skaičiuoti centimetrus iki tarpeklio krašto. Pagaliau siaubas baigėsi. Pamatėme stebuklingą slėnį. Jame tyvuliuoja 16 didelių ir mažų skaidrių ežerų, kuriuos jungia gausybė aukštų vandens krioklių. Čia kurtas filmas apie vikrųjį indėną Vinetu. Toje kerinčioje aplinkoje nesunku atsilikti, paklysti. Taigi, mūsų choro vadovas Gražvydas pavirto sekliu, skaičiuojančiu ir sugaudančiu visus užsižiopsojusius. Be to, vakare repeticija. Salės tai nėra. Ant viešbučio terasos stogo. Visai smagu. Tik dirigento rankas mėnesienoje sunkiai įžiūrime.

Kitą dieną išvyka į Istrijos pusiasalį, į antikinį Pulos miestą. Lankome didžiulį anfiteatrą, vieną iš šešių didžiausių išlikusių romėnų anfiteatrų. Vyrai jau atkūrinėja gladiatorių kautynes, nors tokie pastatai pirmiausia buvo skiriami teatrams ir susirinkimams. Žvejų miestelyje Rovinyje dainuojame Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vėliau giedojome Poreče Eufrazijaus bazilikoje, Puloje benediktinų vienuolyne, Opatijoje Šv. Jokūbo bažnyčioje. Visur palydėdavo klausančiųjų padėkos. Tai buvo didelė garbė ir pasididžiavimo jausmas, kad teko laimė giedoti ten, kur nuo amžių žmonės atskleisdavo savo jausmus, garbino pasaulio Sutvėrėją ir tvarką.

Visos išvykos metu mus lydėjo pasakiški kalnai ir jūra. Dažnai kelias vagojo Alpes ilgais tamsiais tuneliais. Vairuotojai ragino bailius ploti iškėlus rankas – taip išbaidysi piktąsias dvasias, o ir kaimynas bus ramus, kad jo kišenių neiškraustysi. Ploja priekis, o galiorka tamsoje tyli ir pergalingai sušunka tik išvažiavus iš tunelio. Ar iškraustyti, ar aplaistyti pavyko?

Buvo viena laisva diena. Kurgi ne – kokia laisvė. Iš ryto repeticija, temperatūra 30 plius, vakare repeticija. O dar rakijos (tautinės degtinėlės – gal neišbrauksit?) paieškos lauktuvėms! Žinokit, ten dažnai duoda paragauti. Jei ne repeticijos… Bet Gražvydas prieš koncertą visai suįžūlėja – jokių ledų, jokių alų, nesijuokti, nešūkauti, nepainioti kambarių, neužsimušti lipant į antro aukšto gultą ir panašiai.

Sekmadienį seniausio Opatijos kurorto viešbučio Krištolo salėje vyko chorų – konkursantų prisistatymo koncertas. Suaugusių ir vaikų chorai dainavo gimtosiomis kalbomis. Mūsų repertuaras sudarytas tik iš lietuvių kompozitorių kūrinių. Jaudulys – gal ne tas žodis. Gal baimė? Kaip būsime priimti, ar supras? Nuramino austrų choristai, energingai ploję vos mums užlipus į sceną. Dar labai gražiai ir išradingai dainavo Kauno vaikai. Grįžome į viešbutį slapta tikėdamiesi geros dienos. Ir ta akimirka atėjo kitądien. Komisija ir klausė, ir įvertino mūsų pastangas. Per lietuvišką dainą suvokė mūsų kalbą, kultūrą, istoriją, šalį. Mes – geriausias suaugusiųjų choras, rankose sidabro spalvos prizas ir diplomas.

Grožėdamiesi Kroatijos kraštu supratome, kodėl visada lietuviams krepšininkams sunku žaisti su kroatais. Ir kalnus, ir jūrą reikia mylėti ir saugoti taip, kaip jų protėviai darė – savo krauju nupiešė šachmatų lentą, kai to prireikė priešą nugalėti. Vos pervažiavus Kroatijos sieną pamatėme kulkų suvarpytą pastatą ir tanką. Iš atminties iškilo 1991–ieji Lietuvoje. Nereikia karo niekam. Pasaulis sutvertas grožiui, draugystei, menui, meilei. Viskam, kas jungia tautas ir kultūras. Niekada nepamiršime savo „Už Raseinių ant Dubysos“, sudainuotos grįžtant Slovėnijoje, Postoinos urvų koncertų grotoje. Išsakyti magijos neįmanoma, reikia pačiam pajausti pasaulio didybę ir Visagalio kūrybos gelmę.

„O po kojų žemai stebuklingai graži/ Žydi rožėmis Alpių šalis “, bet kitą „šalį norėtų pasiekti širdis, kur Dubysos atkrančiai žali!” – rašė Maironis. Adrijos jūra švelni ir skaidri, tik krantai slidūs ir akmenuoti. Mūsų pajūrio smėlis birus ir šiltas, o jūra audringa. Gal taip reikia? Kad būtų pusiausvyra tarp nuostabios romantiškos kelionės ir ramios kasdienybės, kai sugrįžtame į laukiančias mūsų šeimas. Ačiū joms. Ir Šatrijos choro vadovui, jo šeimai už mums atiduotą energiją ir rūpestį. Dėkingi mus globojusiam ekipažui: gidei Martynai, vairuotojams Artūrui ir Audriui. Gal taip Lietuvos vardui mes tarnaujame visi: ir tie, kurie kelionę parėmė, kurie jaudindamiesi dainavo, kurie sekė internete, ir tie, kurie mus sutiko.

Myliu „Šatriją“ ir gyvenimą, – užrašė choristai išdalintuose lapeliuose. Negaliu pasakyti gražiau.