2 balandžio, 2015
Žilvinas Pranas Smalskas / "Šilelis"

Man nereikia šokėjėlės, man tik reikia audėjėlės…

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija“, pradėtą 2013 metais. Tęstinis projektas skirtas Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis“. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje, kur iki šių metų pabaigos bus rengiamas parodų ciklas. „Gatvės galerijoje“ bus eksponuojami tie anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Pirmoje „Gatvės galerijoje“ šiųmetėje parodoje eksponuojami tautodailininkės Veronikos Limbinės audiniai ir gaminiai iš šiaudų.

Austi išmokė motina

Veronika užaugo Utenos rajone, Kišūnų kaime. Šeimoje buvo keturi vaikai. Tėvai turėjo nedidelį ūkį. Mama buvo audėja, tėvelis – kalvis. Veronikos tėvelis gerai mokėjo ir staliaus amatą, jis buvo labai nagingas žmogus: „ką paimdavo – padarydavo“. Du Veronikos broliai tapo vairuotojais, sesuo dirbo kolūkio fermoje. Iš motinos audimo paslapčių išmoko tik Veronika. Rokiškio rajone, Duokiškio kaimo septynmetėje mokykloje jai mokytis sekėsi labai gerai. Ypač patiko piešimas. Po mokyklos baigimo Veronika norėjo mokytis dailės, tačiau, mirus tėčiui, išleisti vaikų į aukštesnius mokslus nebuvo pinigų. Šeima gyveno sunkiai. Būdama vienuolikos metų, Veronika pradėjo austi lininius rankšluosčius ir taip prisidėjo prie šeimos biudžeto. Dirbti buvo sunku: ištisas dienas ji ausdavo ir padėdavo mamai sutvarkyti šeimos ūkį. Austi sekėsi vis geriau ir greičiau. Paskutiniais metais, prieš išeidama iš namų, Veronika per vasarą nuaudė apie trisdešimt rankšluosčių. Pinigus dalinosi su namiškiais, o iš dalies uždirbtų pinigų nusipirko dviratį ir moterišką laikroduką.

Aštuoniolikos Veronika išėjo dirbti pas žmones, kurie turėjo didesnes stakles. Ten ji pradėjo austi lovatieses, kurias audžia iki šiol. Audimas tapo pragyvenimo šaltiniu.

Į Anykščius – dirbti

Veronika ištekėjo būdama dvidešimt trejų metų. Vyras buvo kilęs iš Kamajų. Jauna šeima gyventi atvyko į Anykščius, nes čia vyras gavo darbą. Pradžioje butą nuomojosi, bet tuoj pradėjo statytis savus namus. Namui statyti reikėjo daug pinigų. Tuo metu buvo mažai audėjų, o austi gaminiai – labai paklausūs. Veronikai reikėjo nuosavų staklių. Jas pagamino meistras iš Rokiškio Juozas Kaupas. Už stakles sumokėjo tūkstantį rublių, bet ir tų pinigų neužteko. Dar metus laiko Veronikai teko austi staklių meistro šeimai. Išsipirkusi stakles, audė namuose, o pinigus skyrė namui statyti. Uždirbdavo labai gerai. Pasistatė namus. Kada su vyru skyrėsi, namą pasidalino perpus. Vyrui atitekusią pusę namo moteris išsipirko už audimą uždirbtais pinigais. Po kiek laiko ištekėjo antrąjį kartą. Vyras buvo geležinkelietis. Tad siauruko motyvas atsirado ir Veronikos darbuose. Mirus vyrui, Veronika gyvena viena. Kūrybai turi daugiau laiko, bet mažiau jėgų, tačiau ir dabar jos pragyvenimo šaltinis – audimas.

Dirbo Dailės kombinate

Veronika Limbinė pasakoja: „Kai statėmės namus, reikėjo daug pinigų. Sugalvojau įsidarbinti Dailės kombinate. Į Vilnių nuvežiau savo audinių pavyzdžių. Komisijai mano darbai labai patiko, mane iš karto priėmė audėja namudininke. Kiekvieną mėnesį turėdavau išausti „normą“ gaminių ir pristatyti juos į Vilnių. Kai padarydavau nustatytą kiekį Dailės kombinatui, ausdavau pagal užsakymus žmonėms. Pati sukurdavau raštus, parinkdavau spalvas. Dailės kombinate vis prašydavo naujų raštų. Sukurdavau vis naujus raštus, pagamindavau audimo kortas. Kas tris mėnesius nuveždavau komisijai į Vilnių. Mano raštų nė karto „neišbrokavo“, priimdavo iš karto ir išplatindavo visos Lietuvos audėjoms namudininkėms kaip pavyzdžius. Per visą gyvenimą esu sukūrusi apie šešiasdešimt audimo raštų. Už gerą darbą gavau paskyrą „trečiam žiguliukui“. Nusipirkau mėlynos spalvos automobilį, išmokau vairuoti. Viena važiuodavau į Vilnių nuvežti audinių ir parsivežti siūlų. Tas „žiguliukas“ man ilgai tarnavo. Pardaviau tik šiais metais, dar važiuojantį, pati garaže užvedžiau.

Kol neturėjau savo automobilio, važiuodavau autobusais. Dailės kombinatas duodavo siūlus ritėmis. Jos buvo labai sunkios. Prisikraudavau didžiules rankines siūlų ričių ir tempdavausi į Anykščius. Kartą autobusų stoties saugojimo kameroje buvau trumpam palikusi savo krepšius su siūlais. Mane pastebėjo budėjęs milicininkas. Tuo metu buvo persekiojama spekuliacija, tad mane milicininkai nusivedė į atskirą kambarėlį aiškintis. Labai išsigandau, bet, kai parodžiau siūlų įsigijimo dokumentus, mane tuojau paleido“.

Audiniai – madinga

„Padariusi normą kombinatui, ausdavau žmonėms pagal užsakymus. Tų užsakymų būdavo labai daug. Užsakymus rašydavau į eilę. Klientai laukdavo ir trejus metus. Kartą viena mokytoja iš Pagėgių man paštu atsiuntė iš karto ir pinigus, ir siūlus. Supratau, kad žmonės manimi pasitiki ir stengiausi gražiai dirbti. Nuaudusi jai nusiunčiau lovatiesę. Tada užsisakė dar keli jos draugai. Klientų ratas vis plėtėsi. Tais deficitų laikais labai trūko audimui siūlų. Būdavo, kad pati susiverpiu linus. Linus lengviau verpti nei vilną, nes jų ilgas pluoštas, lygesni išeina siūlai“, – pasakoja Veronika Limbinė.

Ji tęsia: „Į užsienį prašydavo tik lininių audinių. Mano krikšto mamos sūnus man parašydavo laiškų iš Amerikos. Aš padarydavau darbus, o jis nuveždavo. Sakė, kad mano audiniai puošia lietuvių bendruomenės bažnyčių altorius. Mano audiniai iškeliavo į Ameriką, Kanadą, Italiją, Vokietiją, Norvegiją, Švediją, Suomiją, Lenkiją ir kitus kraštus. Mano austais kostiumais puošiasi Anykščių kultūros centro folkloristės. Mano audiniais papuošti viešbučio „Nykščio namai“ kavinės ir restorano interjerai. Pati turiu sau pasigaminusi tris skirtingus tautinius kostiumus, kuriuos dėviu tik išskirtinėmis progomis. Buvau pasipuošusi „Duokim garo“ televizijos laidoje ir kai buvau pakviesta į Seimą“.

Dalyvauja kūrybinėse sąjungose

– Aš buvau viena iš pirmųjų Anykščių tautodailininkų susibūrimo iniciatorių. Su jais surengiau ne vieną parodą. Mano darbai buvo atrinkti į sąjunginę parodą Maskvoje. Nuo 1962 metų dalyvauju Lietuvos liaudies meistrų parodose, nuo 1964 metų esu Lietuvos liaudies meno draugijos narė, nuo 1998 metų – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Nuolat dalyvauju Lietuvos ir Anykščių krašto grupinėse tautodailininkų parodose, esu surengusi apie dešimt autorinių parodų. Per mano darbo Dailės kombinate metus esu priėmusi apie aštuoniolika moksleivių ekskursijų. Jiems pasakojau apie savo amatą. O kiek pas mane buvo užsieniečių, tai nė nesuskaičiuosi. Nuolat važiuodavo norvegės, kurioms labai reikėjo lovatiesių.

Gaminiai iš šiaudų

„Dar viena mano kūrybos sritis yra gaminiai iš šiaudų. Esu sukūrusi daugybę sodų, skrybėlių, vazelių, krepšelių, rankinių, gulbių, verbų ir kitokių kūrinių. Šiaudais džiaugiuosi, kai pavargstu austi. Ši kūryba nereikalauja fizinių jėgų. Senstant jėgų vis mažiau, austi darosi sunku, tad daugiau dėmesio skirsiu šiaudams. Šiaudiniai mano darbeliai irgi yra paklausūs. Pernai vienas žydas iš Izraelio pirko didelį krepšelį ir skrybėlę. Šiais metais jau esu pardavusi keturis sodus. Juos perka krikštynoms, vestuvėms. Atvažiuoja žmonės iš Vilniaus ir perka mano verbas Velykoms. Seniau važiuodavau prekiauti į Kaziuko ir kitas muges, dabar darosi vis sunkiau išjudėti iš namų, o ir dirbinių tiek daug neturiu. Šiaudiniams dirbiniams reikia pasiruošti medžiagos. Tai užtrunka nemažai laiko. Prie namų auginu rugius. Stengiuosi pasėti veislę ilgais šiaudais. Kai juos nupjaunu, nukerpu varpas, kad nelįstų pelės ir dvi savaites džiovinu pavėsyje. Tada apdžiūvusius šiaudus sukarpau per sąnarėlius ir sudedu į dėžutes, kad pabaigtų džiūti. Kai ką nors dirbu, tuos šiaudų vamzdelius vėl atidrėkinu, kad taptų elastingi ir neskiltų. Veriu vieną į kitą ir pinu kasas, iš kurių susiuvu gaminius ir vėl džiovinu. Mano šiaudinių dirbinių ir audinių galėsite pasižiūrėti „Gatvės galerijoje“, – pasakojo visada optimistiškai nusiteikusi Veronika Limbinė. Guvi septyniasdešimt devynerių metų moteris pati vairuoja automobilį ir į gyvenimą žiūri su humoru. Su ja pabendravus, tampa suprantami lietuvių liaudies dainos žodžiai: „Man nereikia šokėjėlės, man tik reikia audėjėlės…“

       


Vita Daniliauskas / Dariaus Pavalkio nuotr.
21 gruodžio, 2024

Prieš 70 metų, Kūčių išvakarėse, tarsi lenktyniaudamas su Kūdikėlio Jėzaus atėjimu, Griškabūdžio parapijos narių Liudos ir Vytauto Daniliauskų šeimoje apie […]

20 gruodžio, 2024

Kelionės vienam dažnai vertinamos kaip drąsos reikalaujantis žingsnis, tačiau jos suteikia neįtikėtiną laisvės jausmą ir galimybę pažinti save. Spontaniškumas čia […]

19 gruodžio, 2024

Seimas pakoregavo buvusios kadencijos parlamentarų sudarytą 2026 metais minimų Lietuvai svarbių įvykių, asmenybių sukakčių ir kitų atmintinų datų sąrašą. Tokią […]

19 gruodžio, 2024

Kiekvienais metais šv. Kalėdos atneša ne tik šventinį laukimą, bet ir kvietimą dalintis šiluma, bendryste bei kūrybingumu. Šiais metais Kalvarijos […]

19 gruodžio, 2024

Vestuvės – tai viena gražiausių ir svarbiausių dienų poros gyvenime. Tačiau šiandienos visuomenėje jos dažnai tampa ne tik šventė, bet […]

19 gruodžio, 2024

Ketvirtadienį Neringos savivaldybės taryba priėmė sprendimą pakoreguoti įvažiavimo į Neringą rinkliavos dydžius. Dešimt mėnesių – nuo rugpjūčio 21 d. iki […]

18 gruodžio, 2024

Sostinės taryba kompozitoriui, ilgamečiam berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ vadovui prof. Vytautui Miškiniui suteikė Vilniaus garbės piliečio vardą. Toks įvertinimas […]

17 gruodžio, 2024

Kauno miesto taryba pritarė, kad kitą pavasarį Dariaus ir Girėno stadione esanti veja būtų pakeista rulonine hibridine žole. Kaip skelbiama […]

Gintarės Grigėnaitės nuotr
17 gruodžio, 2024

Šiandien Kultūros ministerijoje 2024 m. Bronio Savukyno premija įteikta rašytojai, eseistei, žurnalistei Gintarei Adomaitytei. Premija ji įvertinta už daugiametę ekspresyvią […]

14 gruodžio, 2024

Gruodžio 10 d. pasibaigė pusę metų trukęs dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ idėjos sukūrimo konkursas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka […]

13 gruodžio, 2024

Tęsiamas taurus ir prasmingas dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės atminimo išsaugojimo darbas. Gruodžio 12 dieną, skambant jos dainoms ir pasakoms, Ignalinos […]

Modesto Endriuškos nuotr.
13 gruodžio, 2024

„Galiausiai civilizacijos žūsta dėl to, kad klauso savo politikų, o ne savo poetų”, – sakė vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių kino […]

12 gruodžio, 2024

Gruodžio 12 d. Šiandien Lietuvos sezono Prancūzijoje uždarymo diena. Sezoną užbaigs būgnininko, perkusininko, kompozitoriaus bei vizualiojo meno kūrėjo Vladimiro Tarasovo […]

12 gruodžio, 2024

Stalo žaidimai suaugusiems tampa vis populiaresniu pasirinkimu organizacijose, rengiančiose komandos formavimo veiklas. Jie ne tik sukuria smagią ir atsipalaidavusią atmosferą, […]

11 gruodžio, 2024

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Burbiškio dvaro istorijos muziejuje (Radviliškio r.) iki sausio 18 dienos veikia šventinė paroda „Senoviniai Kalėdų eglutės […]

Danutė Ardzijauskaitė / Birutės Nenėnienės nuotr.
11 gruodžio, 2024

Gyvenantieji atokiau nuo pernakt apšviestų didmiesčių ar rajono centrų metų pabaigoje kaip niekas kitas patiria metų pabaigos trumpųjų dienų ir […]

Talpūnuose gyvenanti Almutė Laučiūnienė „YouTube“ kanale paskelbė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio savo įdainuotų liaudies dainų ir giesmių bei savo sukurtų dainų / autorės archyvo nuotr.
11 gruodžio, 2024

Talpūnų kaime, Kaišiadorių rajone, netoli Žaslių miestelio gyvenančią Almutę Laučiūnienę muzika kasdien lydi nuo vaikystės. Jos tėvelis Kazimieras buvo didelis mėgėjas dainuoti, […]

10 gruodžio, 2024

Seimas linkęs suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Antradienį už tai numatantį nutarimo projektą po svarstymo balsavo 71 […]

10 gruodžio, 2024

Biblioteka – erdvė, kur susitinka kartos, dalijamasi patirtimi ir drauge mokomasi. 2024 m. gruodžio 6 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje […]

10 gruodžio, 2024

Šalia didžiausios šalies oranžerijos, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune, prasidėjo statybos darbai: per šią žiemą čia bus įrengtas vadinamasis […]