„Tapydamas gyvenu tuo, ką darau“, – teigia parodą Alytaus rajono bibliotekoje pristatęs dailininkas Audrius Sarpalius
Ar jums kada nors teko sutikti žmogų, kuris be jokio specialaus pasirengimo imtų ir atliktų vieną ar kitą darbą, kuriam nuveikti reikalinga aukšta kvalifikacija, ir kurį kiti asmenys gebėtų nudirbti tik sukaupę nemenką žinių bagažą po ilgų studijų metų? Pasirodo, jog tokių talentingų žmonių yra. Vienas jų – savamokslis dailininkas Audrius Sarpalius, kuris vieną gražią dieną ėmė ir sumanė tapyti, nors prieš tai nebuvo „ragavęs“ jokių dailės mokslų. Nusipirkęs pigiausią drobę ir dažų pirmiesiems kūrybiniams bandymams, Audrius pabandė įgyvendinti naujai užgimusią aistrą ką tik įsigytoje drobėje. Štai taip po keleto potėpių ir gimė jo pirmasis paveikslas „Moteris ir 7 jos paukščiai“, į kurį žvelgiant sunku patikėti, jog jį nutapė ne dailininkas, o žmogus, pirmą kartą į rankas paėmęs teptuką.
Nors tapyti pradėjo ganėtinai vėlai, tik 2015-aisiais metais, kiek pamena, menai jį domino visą gyvenimą. Taip pat jį visuomet žavėjo ir architektūra. „Šokis, daina, poezija, architektūra, skulptūra, dailė – ne tokios jau skirtingos meno šakos, nes jas visas vienija ir apjungia vienas žodis – kūryba. Tai yra tai, kas žodžiais beveik nenusakoma, bet labai įdomu ir tyra. Kaip gimimas, kaip pati pradžia“, – teigia Audrius. Dailininkas prisipažįsta, kad menai jį lydėdavo ir tebelydi visą gyvenimą. „Galbūt genai kalti, nes mama, kol buvo gyva, visada draugavo su šokiu ir daina“.
Žvelgiant į dailininko drobes sunku patikėti, jog jas nutapė vienas ir tas pats žmogus, nes visos jos skirtingos. Tiek tematika, kompozicija, tiek ir spalvine gama. Anot Audriaus, tokie pokyčiai ženklina jo meninę brandą skirtingais kūrybos etapais, kurią įtakojo tuo metu vyravusi permaininga nuotaikų kaita. „Tapydamas gyvenu tuo, ką darau, nes jau seniai pastebėjau, jog kūrybos proceso metu net laiko tėkmės būsena kinta“, – atvirauja Audrius. Jo darbus teigiamai įvertino ir žinomas rašytojas bei tapytojas Leonardas Gutauskas, pastebėjęs, jog tokie nuoširdūs ir saviti dailės darbai būna tik pas tuos kūrėjus, kurių neslegia trafaretinė akademinių dailės mokslų našta.
Nors gimęs Marijampolėje sulaukęs dešimties drauge su tėvais persikraustė gyventi į Alytų. Kadangi dar Suvalkijos sostinėje pradėjo draugauti su sportu, tad ir atvykęs į Alytų nusprendė tos draugystės nenutraukti. Išbandęs įvairias sporto šakas pasirinko lengvąją atletiką pas žinomą sporto trenerį Kastytį Pavilonį. „Tuo metu net buvau tapęs Lietuvos PDG daugiakovės čempionu, tad vėliau Lietuvos rinktinės sudėtyje teko dalyvauti ir Sovietų Sąjungos čempionate“, – prisimena Audrius.
Tačiau jaunystėje ne vien sportas žavėjo Audrių, bet ir skambi daina. Mokydamasis tuometėje Alytaus II-oje vidurinėje mokykloje (dabar Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija) jie drauge su trimis klasiokėmis buvo tapę Lietuvos vaikų ir moksleivių dainų konkurso „Dainų dainelė“ laureatais. Baigus mokslus sekė privaloma karinė tarnyba Sovietų armijoje, kurią atlikęs apsigyveno Vilniuje ir įkūrė nuosavą verslą.
„Dirbau visus darbus, kurie buvo įdomūs, ten, kur viską reikėjo kurti nuo pat pradžių. Tai irgi savotiška kūryba, nes nuosavo verslo kūrimas – tai ir drąsa, ir iššūkis, ir atsakomybė“, – tikina Audrius. „Susiklosčius aplinkybėms aš jau 10 metų gyvenu Alytuje ir dabar tarsi iš naujo pamačiau šį miestą jau kiek kitomis, brandesnėmis akimis. Žalią, švarų, jaukų, visiškai kitokį, kokių Lietuvoje tikrai nėra daug. Čia sutikau ir nuostabią moterį, kurios dėka prasidėjo mano naujasis kūrybos etapas, kuris tęsiasi iki šiol“, – šypsosi Audrius.
Audrius Sarpalius dar negali pasigirti itin didele personalinių parodų gausa. Jo pirmoji paroda surengta praėjusių metų gruodį Alytaus kultūros ir komunikacijos centre, o antroji įtraukta į šių metų miesto kultūros planus. Dabartiniu metu Audriaus Sarpaliaus paveikslai eksponuojami Alytaus rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Naujoji g. 48), su kuria autorius visus kviečia susipažinti iki spalio 14 dienos.
