Vytauto Voverio knygos „Šventasis karas“ pristatyme skambėjo ir Pauliaus Širvio eilės

Alytaus rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta atsargos kapitono Vytauto Voverio knyga „Šventasis karas“, detaliai atskleidžianti tragiškus 16-osios lietuviškos pėstininkų divizijos kovų puslapius. Ir nors apie šią diviziją sovietmečiu buvo parašyta gan nemažai straipsnių bei knygų, dauguma jų buvo tolimos nuo tikrovės, ideologizuotos ir akivaizdžiai propagavo vieną – sovietinę tiesą. Tad bet koks naujas žvilgsnis į nesenus istorinius įvykius visuomet sulaukia deramo visuomenės dėmesio, ką įrodė ir vėlyvą spalio pavakarę į biblioteką susirinkę šalies istorijai neabejingi alytiškiai bei istorinės atminties puoselėtojai.

Knygos pristatymo dalyvavę du Vytautai – Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas ir kraštotyrininkas, rašytojas Vytautas Indrašius apgailestavo, jog dėl sunkios ligos pristatyme negalėjo dalyvauti trečiasis Vytautas – knygos autorius Vytautas Voveris, tačiau pažadėjo susirinkusiems papasakoti tiek apie jų artimą bičiulį bei bendražygį Vytautą Voverį, tiek ir apie sunkų ir vingiuotą pačios knygos atsiradimo kelią.

Renginio pradžioje Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas susirinkusiems trumpai papasakojo apie jo vadovaujamos sąjungos įkūrimą bei veiklą, pasiguodė, su kokiais sunkumais jų organizacijai tenka susidurti, norint įamžinti sovietinės bei nacistinės okupacijos aukų atminimą bei atskleidė net 16 metų jų leisto 10 tomų enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ atsiradimo peripetijas.

Kitas renginio svečias, rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas Indrašius, pasitelkęs skaidrių pateiktis, supažindino susirinkusius su karo žurnalistu, dimisijos kapitonu Vytautu Voveriu, jo biografiniais faktais bei kūryba, sulaukusia puikių atsiliepimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Svečias paminėjo, jog vienas reikšmingesnių Vytauto Voverio kūrybos įvertinimų – 2004 m. JAV vykusiame III-jame „Lietuvos balso“ istorinės prozos konkurse už knygą „Čia mūsų žemė“ gauta trečioji premija. „Šventasis karas“ – kol kas paskutinė autoriaus knyga, kuri itin sunkiai skynėsi kelią į dienos šviesą.

„Pradžioje ją galvojome leisti Kaune, bet po kurio laiko kauniečiai ją mums grąžino. Vėliau Vilniuje šią knygą parodžiau leidyklos „Tyto alba“ vadovei Lolitai Varanavičienei, kuri perskaičiusi pasakė, jog tai labai puiki knyga, bet išleisti ją atsisakė, nes joje neva tai per daug tiesos“, – atvirauja Vytautas Zabielskas. Atsisakė ją leisti ir Krašto apsaugos ministerija, nes anot Zabielsko, daug kam užkliuvo pastaruoju metu visuomenėje plačiai eskaluojama žydų tema.

Ne paslaptis, jog 16-tą lietuvišką diviziją tik sąlyginai buvo galima vadinti lietuviškąja, nes pagal joje esančių žydų tautybės kovotojų kiekį tai buvo pati žydiškiausia divizija visoje Raudonojoje armijoje. Net 13 % karininkų ir 34,2 % kareivių koviniuose daliniuose buvo žydų tautybės asmenys. 1943 m. sausio 1 d. duomenimis iš 10 250 divizijos kareivių ir karininkų apie 7000 buvo lietuviai ar Lietuvos gyventojai, o pačią diviziją sudarė 3720 lietuvių, 3064 rusai, 2973 žydai ir 492 kitų tautybių žmonės.

„Galbūt ta tiesa daug kam ir užkliuvo, nes knygoje atvirai parodyta žydų kovotojų veikla lietuviškoje 16-oje divizijoje: kiek jų ten buvo, ką jie ten darė, kaip buvo engiami lietuviai, kurie buvo prievarta ar apgaule įtraukti į kovotojų gretas“, – pasakojo Vytautas Zabielskas. O ir pačią diviziją, anot svečio, daugiausia sudarė represinių struktūrų atstovai: NKVD darbuotojai bei jų informatoriai, taip pat partiniai nariai ir lagerių kaliniai, kuriems tai buvo vienintelė proga pavalgyti ir, galbūt, išlikti gyviems.

Kraštotyrininkas, rašytojas Vytautas Indrašius taipogi prisiminė ir savo susitikimus su karo veteranais frontininkais, „kur tarp ordinais apsikarsčiusių rusakalbių lietuvis buvo retas svečias“. Dar mažiau karo veteranų lietuvių norėjo pasidalinti savo prisiminimais, „nes tiesos atskleisti jie nenorėjo, o meluoti nemokėjo“. Iš sovietinių laikų žinomam kraštotyrininkui objektyviausia pasirodė 1967 m. išleista Jono Dobrovolsko knyga „Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose“, „nors ir joje atskleista tik viena šimtoji dalis tiesos“. Vytautas Indrašius papasakojo, jog leidžiantis į istorinės tiesos paieškas, knygos autoriui teko naudotis Lietuvos ypatingajame, Lietuvos komunistų partijos archyvuose surinkta medžiaga, išklausyti likusių gyvų karių pasakojimus ir atsiminimus, kuriuose atsiskleidė asmeninė lietuvių karių, priverstų kautis už svetimą valstybę, tragedija.

„Šimtai kareivių bei karininkų buvo represuoti, atsidūrė lageriuose ir kalėjimuose, ir tai tęsėsi nuo pirmųjų divizijos gyvavimo dienų iki pat karo pabaigos. Daugelio beprasmių mirčių kaltininkai buvo sovietinių karininkų neprofesionalumas ir mažaraštiškumas, žemas karinis pasirengimas, divizijos represinių struktūrų veiksmai prieš lietuvių tautybės karius, nes sovietiniai vadai už mažiausius prasižengimus lietuvius karius atiduodavo kariniam tribunolui“, – teigė jis. Ir nors pradžioje visi įsakymai divizijoje buvo duodami lietuvių kalba, vėliau įsiteisino rusų kalba, nes net trečdalis karių nemokėjo lietuviškai. Be to, bijota, kad fronte dėl nepažįstamos kalbos daugelis juos galėjo palaikyti priešais ir apšaudyti. 12 divizijos karių tapo Sovietų Sąjungos didvyriais, tačiau tik 4 iš jų buvo lietuviai.

Vytautas Zabielskas atskleidė ir kaip gimė knygos pavadinimas. „Turbūt senesnės kartos žmonės dar pamena garsaus sovietinių laikų kompozitoriaus Aleksandro Aleksandrovo sukurtą ir jo vadovaujamo choro atliekamą agitacinę dainą „Šventasis karas“. Tačiau perskaičius knygą galima nesunkiai ir patiems susidaryti savo nuomonę, ar tas karas išties buvo toks šventas.“

Kraštotyrininkas Vytas Indrašius prisipažino, jog jam teko tyrinėti ne tik praėjusių laikų istorinius įvykius, bet ir karo metų poeziją. „Bronius Mackevičiaus, Paulius Širvys, Vladas Reimeris, Algimantas Stankevičius – visi jie kariavo, ir visi jie skirtingai aprašė tuos tragiškus metus. Štai Paulius Širvys buvo narsus 16-os lietuviškos divizijos 167 šaulių pulko žvalgas, apdovanotas trimis medaliais „Už narsą“ ir III-jo laipsnio Šlovės ordinu. Tačiau jis nešiojo tik du medalius „Už narsą“, nes trečio per aplaidumą jam niekas neįteikė“, – pasakojo svečias ir čia pat padeklamavo poeto sukurtą karo metų eilėraštį „Ugnimi neišdeginsi“, atskleidžiantį sunkų ir ilgą kareivio kelią.

„O mes ėjome.
Ėjome,
Ėjome…
Su milinėm pilkom
Išlingavom
Pačiame
Obelų sužydėjime,
Pačiame
Pražydėjime savo“.

Renginio pabaigoje bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas svečiams įteikė atminimo dovanėles ir knygas apie Alytaus rajoną. Svečiai taipogi neliko skolingi. Jie bibliotekai padovanojo Vytauto Indrašiaus knygą „Gutaučių piliakalnio papėdėje“ bei septynis enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ tomus. Biblioteka taip pat įsigijo ir keletą naujausios Vytauto Voverio knygos „Šventasis karas“ egzempliorių. Tad visi besidomintys 16-ta lietuviška divizija gali užsukti į biblioteką ir patys nesunkiai įsitikinti, ar tas karas išties buvo šventas, ar tik nevykęs bei žiaurus sovietinės valdžios bandymas, svetimu krauju užglaistyti savo netoliaregiškos politikos padarinius.