Labai daug pinigų biudžete…
Metų pabaiga, ir visi kalba apie biudžetą. Dažniausiai girdžiu paniūniavimus, kad pinigų yra, tik tas premjeras ar koks ministras jų nenori duoti. Gyvenime gi nebuvau sutikęs premjero, kuris nesakytų, kad biudžetas „įtemptas“ ir pinigų… trūksta.
O jei taip jau tiesiai šviesiai – pinigų turime tiek, kiek uždirbame ir kiek atiduodame valstybei, kad paskirstytų juos „bendriems reikalams“, t.y, – biudžetui.
Norint kalbėti apie tai, ką ir kaip galima gauti iš biudžeto, reikia atsakyti į esminį klausimą – didelio ar mažo biudžeto mums reikia? Šaukti „daugiau – geriau“ ne visada teisinga. Didelis biudžetas reiškia, kad valstybė imasi į savo rankas daug įsipareigojimų, o jų vykdymui pasiima „bendriems reikalams“ ir daugiau kiekvieno mūsų uždirbtų pinigų. Mažas biudžetas – tai mažesnio mokesčiai, bet tuo pačiu metu mažiau lengvatų (ar „lengvatų“) ir didesnė asmeninė kiekvieno atsakomybė už savo likimą. Vienas mano gerbiamas profesorius paskaitas apie socialinį teisingumą pradėdavo klausimu: ar pritariate teiginiui, kad visi turi būti lygūs prieš įstatymą? Išgirdęs teigiamą atsakymą paaiškindavo, jog tai būtų „džiunglių įstatymas“. Realiame pasaulyje vieni esame stipresni, kiti silpnesni, vieni protingesni, kiti gražesni, vieni jauni, kiti – seni ir nelabai sveiki, tad socialiai teisinga yra iš vienų kiek daugiau paimti ir kitiems kiek daugiau duoti. Tai irgi vyksta biudžeto pagalba. Pripažinkime – biudžeto planuotojų ir skirstytojų darbas nelengvas.
Norint žinoti, kiek pinigų ir turto yra Lietuvoje, verta prisiminti keletą skaičių. Vienas jų – apie 45 milijardai eurų. Tai bendrasis šalies vidaus produktas, tiek vertės šalyje sukuriama per metus. Kiek paapvalinau, kad lengviau surastume, kad statistinis lietuvis per metus sukuria apie 15 000 eurų to produkto.
Nemažai? Nepulkime į euforiją. Bendrasis vidaus produktas – tai ne tie pinigai, kuriuos valdžia turi savo rankose ir gali perskirstyti. Visa, ką vadiname nacionaliniu biudžetu bus tik apie ketvirtadalis to produkto. Biudžetą „sunešame“ visi, daugiausiai, beje, ne visų labai mylimas stambusis verslas, kitaip sakant tie, kurie sugeneruoja daugiausia pridėtinės vertės… Mažai? Apie 10 eurų per dieną kiekvienam iš mūsų. Sakykime, mažai – reikia mokytojams, gydytojams, ligoniams studentams. Ir krašto gynybai reikia.
Pagrindinis Seimo darbas, paskirstyti teisingai. Tačiau kaip – teisingai?
Kadangi kalbame apie politiką nenuobodžiai, pabandykime pažiūrėti kaip pakelti atlyginimus, sakykim, mokytojams ar aukštųjų mokyklų dėstytojams.
Tam yra mažiausiai šeši būdai.
Pirmasis – duoti profesoriams iš kažko atimant. Tai nėra nemoralus būdas – visose šalyse, kiekvienais metais “antklodė” yra tampoma į tą ar kitą pusę. Aišku, rizika čia didelė, gali atsirasti įtampos ne tik valdžios sluoksniuose, bet ir visuomenėje.
Antrasis – padaryti, kad biudžete būtų dangau pinigų – dar keliolika milijardų. Tai galima padaryti, sakykime, keliant mokesčius. Visi mokėsime daugiau, visi ir turėsime daugiau. Žinoma, mokesčių kėlimas labai rizikingas dalykas – atsiranda grėsmė, kad mokesčiai bus slepiami, prarandamas interesas plėsti gamybą ir paslaugas ir t.t.
Trečias – imti ir pasiskolinti. Gal investicija į aukštųjų mokyklų dėstytojus kaip mat atsipirks. Valstybės dažnai skolinasi, o Lietuvos skola santykinai dar nėra didelė. Skolinimasis nėra nuodėmė – juk ir vaikai auga savaip… skolon. Šiame kontekste galime pridėti, kad nestinga politikų, kaulinančių pinigų kokiems nors nedideliems projektams. Pinigų siūloma paimti iš tų, skirtų skoloms mokėti. Tegu sau procentai auga… ateities kartoms.
Ketvirtas – turime gerą galimybę skolon gauti pinigų, kurios reikės atiduoti kažkada ateityje. Kada – dar nežinia. Tai Europos Sąjungos struktūrinių formų pinigai. Juos reikės gražinti, kai mūsų pragyvenimo standartas viršys Europos vidurkį (dar taip greitai), o gauti galima ruošiant gerus projektus. „Europos pinigai“ šiandien sudaro apie penktadalį valstybės biudžeto,. Ne taip jau blogai ta ES narystė…
Penktas – galima tą aukštąjį mokslą ar kitą sritį privatizuoti, tada ji valstybei jau nieko nekainuos, pinigai liks kitiems, o galiausiai bus galima mažinti mokesčius. Gal verta pagalvoti?
Galiausiai – šeštas, tikriausi geriausias būdas turėti daugiau biudžetinių pinigų. Nereiks ne skolintis, nei “tampytis”, jei augs bendrasis vidaus produktas, o su juo kartu ir biudžetas. Jei augs ekonomika, o ji augs, jei šalis bus saugi ir stabili. Saugumui ir stabilumui stiprinti taip pat reikia pinigų. Kai kam atrodo, kad gynyba – pinigų švaistymas. Iš tikro – atvirkščiai. Investicija į saugumą po kelių metų atsiperka bendrojo vidaus produkto augimu. Štai kodėl verta ginti ir mūsų valstybę.
Pažiūrėsim, kaip čia su šių metų biudžetu, ką pasirinksime…
Užsk. Nr. EV-154