Kūryba visada džiugina
Gal esate girdėję legendą, pasakojančią, kad gėlės atsirado tada, kai vaivorykštė pradėjo tirpti, nes ji buvo labai arti saulės… Visos vaivorykštės spalvos išsiliejo ir susimaišė… todėl šiandien pasaulyje yra begalė gėlių spalvų ir atspalvių – nes tai ir yra tos pasklidusios vaivorykštės spalvos…
Kai Aušra, būdama vos penkerių, vąšeliu nunėrė pirmąją gėlytę, tikriausiai niekas ir nesureikšmino (rankdarbiai jų giminės moterims nebuvo naujiena), niekas nepagalvojo, kad tų gėlių, kurių jokie biologijos žinynai nefiksuoja – veltų, nertų, megztų – bus begalė, kad jos žydės daug ilgiau nei tikros ir džiugins ne tik ją, bet net ir nepažįstamus žmones. Tos gėlytės sėklos, matyt, galingos buvo – pasėta meilė rankdarbiams iki šiol klesti…
„Niekas manęs nemokino. Nei mama, nei močiutė“ – juk stebėjau, mačiau, kaip mezga, neria, knibėjo išbandyti ir pačiai. Aišku, kai klausdavau, visada parodydavo. Ne aiškindavo, bet parodydavo, kaip reikia daryti“ – prisimena Aušra ir pasakoja, kad jos močiutė (mamos mama) buvo puiki audėja (leisdavo ir jai šaudykle pamėtyt). Iki šių dienų kaip relikviją sauganti močiutės austas lovatieses. Kol dar galėjo, močiutė servėtėles nerdavo, dailiai siuvinėjo pagalvėles, lovatiesių kraštus; o mamos rankose siūlai irgi labai greitai virsdavo įvairiausiomis grožybėmis – ji puikiai nerdavo, megzdavo.
„Man nereikia jokių mezgimo, nėrimo schemų. Vieną eilę nuneri, o kita jau pati rikiuojasi mintyse. Kai manęs prašo kažką paaiškinti – dažnokai nežinau atsakymo, nes man tarsi viskas gaunasi savaime“ – sako Aušra Talačkienė.
„Kas labiausiai patinka? Tikriausiai net negaliu atsakyti. Kai atsibosta velti, imu nerti, megzti. Televizoriaus ramiai žiūrėti neišeina – rankos įpratusios dirbti – būtinai kažką knibinėja: dažniausiai neriu. Bet, kai esu blogos nuotaikos – niekada į rankas rankdarbių neimu. Esu įsitikinusi, kad jie turi liudyti tik gerą nuotaiką“ – pasakoja Aušra.
Moteris sako, jog kartais ji tiesiog jaučia, kaip turi atrodyti gaminys, kartais gimsta vaizdinys savaime arba jį tiesiog… susapnuoja… Todėl niekada nepradedanti daryti, kol vaizduotėje jo nenusipiešia. Labai patinka, kai klientai tiesiog pasitiki ja – ir leidžia improvizuoti, atsiskleisti jos „skoniui“. „Tokie darbai yra tobuliausi. Tada, atrodo, tarsi čakros atsiveria, ir sekasi daug geriau. Matyt, pasitikėjimas yra ypatingai svarbus. Nemalonu dirbti, kai kliento noras nesutampa su mano matymu. Tada sunku susieti mintis, nerimauju“ – kalba Aušra, ir priduria, kad anksčiau rankdarbiams sunku buvo įsigyti reikiamų medžiagų, o norint pagaminti ką nors įdomesnio, tekdavo pirkti daiktą, kad galėtų panaudoti jame esančius puošybos elementus. Atsiradus internetinėms parduotuvėms, net rankdarbių gaminimo procesas smarkiai palengvėjo: viską gali užsisakyti.
Jos parduotuvėlėje – dirbtuvėlėje, anot jos, klientų netrūksta. Žmonės anksti pradeda rūpintis dovanomis Prieššventinis šurmulys anksti pastebimas: pernai pirmasis užsakymas Kalėdoms buvęs rugpjūčio pabaigoje, šiemet – per Žolines… Aušrai patinka, kai žmonės su meile ir rūpestingai dovanos ieško konkrečiam savo artimam. Malonu ir tada, kai ateina padėkoti. Ji, gamindama rankdarbius, visada stengiasi įtikti: laimingas klientas ne tik pats sugrįš, bet ir kitus savo draugus atsives. O tai labai svarbu. „Labai malonu, kai gatvėje pamatai, kad tavo rankų darbai dėvimi, nešiojami. Ir jų negali neatpažinti. Iš ko? Iš to, kad jie tavo daryti. Juk kiekvienas kūrėjas turi savo braižą. Jo nesupainiosi su niekuo. Kaip ir šeimininkės iš tų pačių produktų skirtingo skonio patiekalus paruošia, taip ir su rankdarbiais“ – teigia kūrėja.
Vėlimas atsirado seniai – išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų – reikėjo kažkuo užsiimti. O ir vėliau, augant vaikui, to laisvo laiko vis likdavę. Aišku, vėlimas prasidėjo nuo pirmojo burbuliuko karoliams. Paskui bandai savęs ieškoti: žaisliukai, servėtėlės… Išbandyta sausas ir šlapias vėlimas… „Trypčioti vienoje vietoje juk visiškai neįdomu“ – sako Aušra. Tada gimusi mintis nusivelti šalikėlį. O kai šis pavykęs, tarsi natūraliai atsirado poreikis ir kepuraitei, pirštinėms. Išbandytas ir drabužių vėlimas, tačiau labiausiai Aušrą „veža“ interjero dekoravimui skirti gaminiai: paveikslai, lempos, laikrodžiai, takeliai, servėtėlės. Ji pasidalino savajone, kurioje reginti veltą lovatiesę ir užuolaidas. „Jau esu susidėliojusi viską mintyse, kaip tai turėtų būti“ – atvirauja Aušra. Įdomus ir drabužių gaminimo procesas, kai vilna detales sukabina, paryškina. Čia visada naudojamos tik natūralios medžiagos: įvairios šilkų rūšys, vilna, viskozė, lino pluoštas.
O parodos… Pirmoji personalinė kūrybos darbų paroda buvo 2010 m. Zarasų krašto muziejuje „Trilogija: veltinis, akmuo, sidabras“; 2011 m. dalyvavo I-oje respublikinėje taikomosios tautodailės parodoje-konkurse „Iš Džiugo sakmių“ Telšiuose; 2011 m. Zarasų krašto amatininkų jungtinėje parodoje Daugpilyje (Latvija); 2013 m. ir 2014 m. – jungtinėse Lietuvos veltinio amatininkų gildijos parodose Vilniaus universiteto Botanikos sodo muziejuje (temos „Vanduo“ ir „Prabudimai“); 2014 m. Zarasų krašto muziejuje – kūrybos darbų paroda „Prisilietimai“, o 2017 m. jungtinėje parodoje Zarasų kultūros centre ,,Tekstilė dailėje“.
Parodos naudingos kūrėjui, kai dėlionėje susideda ornamentas: tada pastebi, jei kažko trūksta (panašiai ir piešiny – nupieši, nusifotografuoji, ir matai klaidas, nuotraukoje jos geriau išryškėja). Ruošiantis parodai, dažniausiai supranti, kad kažko dar negana. Mieli prisiminimai užplūsta kalbant apie parodą, kuri vyko Zarasų kultūros centre: tąsyk 4 kūrėjos, Birutei Andrijauskienei pasiūlius, Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė, Jurga Navickienė, Aušra ir idėjos autorė nusprendė išbandyti savotišką iššūkį: kurti be jokios temos – tiesiog tai, ką sugalvos. Paroda nustebino ne tik lankytojus, bet ir jas pačias, Kūriančiąsias. Tada tiesiog supratusi, kad gali daug daugiau nei manė apie save. Tokios mintys, kurios plūdo ir girdint teigiamus atsiliepimus, visada skatina augti, tobulėti. „Juk parodai ruošdamasis, gaminius darai kitokius, ko eiliniams klientams retai galėtum pasiūlyti, o užsakymą vykdydamas koncentruojiesi konkrečiam darbui. Kūryba visada džiugina“ – kalba Aušra.
Mugės? Jose retai sutiksi Aušrą priežastys paprastos – reikia turėti paruošus labai daug darbų. Be to, vietos kaina yra didelė… Ar svarbus metų laikas rankdarbiams? „Na, karštą vasaros dieną nelabai norisi rankomis turlenti karštą vandenį. Tada tikrai būna nevėliadienis“ – juokiasi Aušra.
„Laisvalaikis – rankdarbiams, o nelaisvalaikis – irgi rankdarbiams. Iš tiesų mano laisvalaikis paverstas darbu. Darau tai, kas patinka. O to, kas nepatinka, ir nedarau…“ – sako Aušra ir tęsia, kad jai patinka daiktams suteikti antro gyvenimo šansą: „pagyvenusi“ etažerė virto stilinga batų lentyna, senos kėdės (dabar jau taip nebepasakysi) – maloniai kviečia prisėsti…
Lankyti ir keramikos kursai. Labai patiko molio minkymas. O lipdyti labiausiai patinka tai, kas neįprasta – tai, ko nėra masinės prekybos lentynose. Labiausiai patinka daryti interjerui skirtus praktiškus puošybos elementus: laikrodžius, gaubtus lempoms.
Daugelyje Aušros darbų išvysime gėles… Jos tokios… įspūdingos – rodos, ką tik nuskintos, alsuojančios gyvybe. „Gėlės – geriausia iš visų, ką sukūrė Viešpats, bet pamiršo duoti sielą.“ – sakė Henry Ward Beecheris, Amerikos kongregacijos dvasininkas, socialinis reformatorius… „VPU diplomas paverstas veltinio gėlių veislių išradimui“ – šypsosi pakartojusi sūnaus jai pasakytus žodžius. Gal be šio diplomo ir tie gėlių žiedai, ir tos spalvos, faktūra nebūtų tokia tikroviška ir miela, nes visos spalvinės kombinacijos traukia akį, nes tai yra gamtos dalis. „Net ir žiūrėdama į paprasčiausią kerpę, joje tikrai regiu ir spalvas, ir formas, ir struktūrą“ – dėsto Aušra. „Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįmanomą: tai baimė, kad nepasiseks.“ rašė P.Ceolho kūrinyje „Alchemikas“… Bet kai aplinkui žydi įvairiausios gėlės, nepasisekti tiesiog negali – jos visada įkvepia ir drąsina…