Nepalaužta gyvenimo sūkurių

Svarbus senelių atminimas

Apie tai, kad Tytuvėnų centre gyvenanti gydytoja Rūta Katrina Juškaitė – partizanų vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signataro Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčia, mažai kas žino. Kukliai gyvenanti moteris to stengiasi nesureikšminti.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, teisme ji turėjo įrodinėti, kad namas, kuriame dabar gyvena, priklausė jos seneliams Jonui ir Petronėlei Žemaičiams. Senelis J. Žemaitis mirė Klaipėdos rajone, Laugalių pensionate, nuslėpęs savo tikrąją pavardę. Kadangi jis neturėjo jokių dokumentų, teisme rėmėsi liudininkų parodymais, kad Tytuvėnuose stovintis namas atvežtas iš Kiaulininkų kaimo. Pastatas buvo labai nuniokotas, kai kur vietoje rąstų buvo užkaltos lentos. Rūtai Katrinai teko jį pertvarkyti nuo pamatų iki pat viršaus. Girdėjo patarimų, jog toje vietoje verčiau naują pastatyti. Tačiau senelių palikimas jai atrodė tiek brangus, jog atrodė, kad kiekvienas rąstelis kvėpuoja jų dvasia.

Per 1941 metų birželio 14 dienos trėmimus Rūtai Katrinai buvo tik pustrečių metų, todėl tai jos atmintyje neišliko. Tytuvėniškė netiki, kad turint tiek amžiaus galima kone viską prisiminti, nors pati yra gydytoja. Juškų šeima buvo reabilituota 1957 metais, tėvai į Lietuvą grįžo 1963 metais. Rūta Katrina tuo metu studijavo Permėje ir negalėjo parvykti.

Kalbėti apie dėdę buvo uždrausta

Šiluvoje gyvenusius Juškas ištrėmė į Komijos autonominę respubliką. Rūta Katrina ten gyveno iki studijų Permės medicinos institute. Ji jautė, kad  mamos brolis Jonas – partizanų vadas. Tėvai nuo vaikų tai slėpdavo, bijodami, kad šie neprasitartų kitiems. Tik žinojo, kad dėdė buvo kariškis, kadangi matė jo nuotraukų. Kas Lietuvoje vyksta, vaikai šiek tiek suprasdavo: laiškai ateidavo atplėšti, stipriai cenzūruoti, juos rašiusieji negalėjo parašyti to, ką norėjo. Mama nepasakodavo, ką jos brolis veikia Lietuvoje. Saugumas tėvelį ne kartą kvietė į apklausą: ar žino, kur yra Jonas Žemaitis, kuo jis užsiima? „Kaip aš apie jį galiu žinoti būdamas už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, jeigu jūs to nežinote?“ – stebėdavosi tremtinys. Tokie pokalbiai su saugumiečiais jam būdavo labai nemalonūs.

Mama žinojo apie brolio likimą ir netgi, kad jis sušaudytas. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, atsivėrus archyvams, Rūta Katrina sužinojo tikrąją tiesą apie savo dėdę – Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą.

Vilniuje sutiko nesvetingai

Kai Permės medicinos institute baigė tris kursus, o tėvai jau gyveno Lietuvoje, Rūta Katrina nutarė vykti į gimtinę. Norėjo geriau pramokti kalbėti ir rašyti lietuviškai, nors mama buvo mokytoja, o namuose bendraudavo gimtąja kalba. Todėl kilo mintis tęsti medicinos studijas Vilniaus universitete, nes ten buvo ir grupė, mokoma rusų kalba. Gydomojo fakulteto dekanas, priėmęs ją, labai maloniai bendravo. Rūta Katrina kalbėjo, kad nori būti arčiau tėvų, be to, ligota mama. Dar paklausta, iš kurios vietovės ir kuriais metais buvo išvežti, ji atsakydama nieko neslėpė. Dekanas tarė, kad jau galinti rašyti prašymą. Tai pasakęs, kažkur išskubėjo. Grįžo po geroko pusvalandžio jau pykčio perkreiptu veidu ir ėmė šaukti: „Ar žinai, kas buvo tavo dėdė? Tu žinai, kas yra tavo tėvas? Kaip tokiems išvis leidžiama mokytis?“ Rūta Katrina žinojo, kad jos tėvas buvo Šiluvos eigulys ir šaulių būrio vadas. Ką toliau rėkė dekanas, Rūta Katrina nieko nebeprisiminė. Į Vilnių buvo nuvažiavusi su tėvu, bet jis dukros laukė už durų. Kaip abu atsidūrė autobusų stotyje, Rūta Katrina irgi neprisiminė. Viskas aptemo jos akyse. Taip ji vėl atsidūrė Permėje. Ten ir baigė medicinos institutą.

Bulvių lupenos buvo vos ne skanėstas

Rūta Katrina gimė Šiluvoje. Tėvelis, kaip minėta, buvo Šiluvos eigulys ir vietos šaulių būrio vadas, mama – pradinių klasių mokytoja. Mena tremtyje matytus medinius barakus. Tėvai dirbo miškų ūkyje. Tai buvo kažkokio lagerio zona. Visa teritorija aptverta spygliuota tvora. Netgi gyvenvietė neturėjo pavadinimo, vadinosi pirmuoju „učastku“. Jame buvo nemažai lietuvių šeimų, įvairių kitų tautybių žmonių. Buvo net lenkų, keletas žydų. Bet vieną pavasarį, prisimena, atplaukęs laivas pasiėmė lenkus. Ir pati vis svajojo, kada jis atvyks pasiimti ir jų šeimos. Barake gyveno vieni lietuviai. Tėvus netgi sekmadieniais, nespėjus pradžiūti drabužiams, išvarydavo į darbą. Siautėjo baisus badas, nuo jo gelbėdavosi gabalėliu duonos ir kažkokiu viralu, parsineštu iš valgyklos. Jeigu neišeidavo į darbą, negaudavo kortelės duonai. Toks buvo tremtinių gyvenimas vykstant karui. Apie 1948-uosius tremtyje jau buvo sotesnis gyvenimas. Atsimena, kad atveždavo, matyt, iš Vokietijos prigrobtų kažkokių suknelių, megztinių. Bet baisiausia būdavo badas: kad išsivirtų sriubos, žmonės eidavo ieškoti bulvių lupenų.

Kartu tremtyje buvo prezidento Aleksandro Stulginskio žmona, labai dora moteris. Ji šeimininkavo miško pramonės direktoriaus namuose. Už Rūtą Katriną vyresni brolis Ramojus ir sesuo Aušra Marija lūkuriuodavo, kada ji išneš maisto atliekas išmesti. Būdavo, kad tarp lupenų įmesdavo ir kokią bulvę. Taip parsineštomis atliekomis ir sotindavosi šeima.

Tarp tremtinių buvo ir dvarininkė Sofija Mongirdienė iš Kretingos, davusi nemenką supratimą apie kultūrą. Pasakydavo, kaip pridera elgtis tarp žmonių, ko negalima daryti. Vaikai eidavo jos aplankyti: barakai stovėjo vienas šalia kito. Dvarininkė svečiams įteikdavo duonos riekutę, pagardintą cukrumi. S. Mongirdienė mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas.

Iš maišų skiaučių – meniški siuviniai

Rūta Katrina mano, kad geresni laikai atėjo, kuomet tremtiniai galėjo pasisodinti bulvių. Jų sėklos kibiras, tytuvėniškės manymu, tikriausiai kainavo auksinį žiedą. Pirko iš vietinių, bet toli gyvenančių  žmonių. O norint ten nukakti, reikėdavo gauti komendanto leidimą. Neturint jo grėsė kalėjimas. Užsiaugindavo ne tik bulvių, bet ir įvairių daržovių, net ridikėlių, krapų. Norint turėti gausesnį derlių, žemę tekdavo tręšti. Kai Rūtos Katrinos tėvas visiškai fiziškai nusilpo, tapo vadinamu „dochodiaga“, paskyrė jį pagalbiniu darbininku prie arklių. Jis labai mylėjo naminius gyvulius. Įvertinus jo profesionalumą, vėliau buvo paskirtas arklidės vedėju. Tuo metu arkliai buvo ir pagrindiniai pagalbininkai išvežant mišką. Juškos savo sklypelį jau galėjo patręšti arklių mėšlu. Tokia galimybe pasinaudodavo ir kiti tremtiniai lietuviai.

Kada vaiką reikėdavo išleisti į mokyklą, o jo rūbeliai visiškai sunešioti, lopas ant lopo, įsigudrino iš maišų skiaučių siūti drabužius. Čia mokytoja Albina Alminienė iš Tauragės pasižymėjo kaip menininkė. Pasiūdavo tiesiog meniškas sukneles.

Vykstant karui, buvo didelis, ypač vaikų, mirtingumas. Nebuvo nei vaistų, nei medikų. Valdžios pareigūnai neslėpdavo, kad tremtiniai čia suvežti numirti.

Sugeba išlikti optimiste

Dar mažai Rūtai Katrinai buvo nustatytas klubo sąnarių išnirimas. Buvo sugipsavę, bet kažkas pasirodė negerai ir liepė atvažiuoti į Raseinius sutvarkyti. Kaip tik tuo metu Juškų šeimą trėmė. Stribai pakėlė mažylę taip, kad dar labiau išnarino sąnarius. Visą kelionę mergaitė klykė iš skausmo. Po kurio laiko tremtyje, sumažėjus badui, tėvai norėjo dukrą vežti gydyti, bet išgirdo: „Čia jus suvežė numirti“. Be komendanto leidimo negalėjo išeiti už gyvenvietės ribų. Būdavo, kad Rūta Katrina išvis nevaikščiodavo, o pagerėjus sveikatai, eidavo šlubčiodama. Buvo pažeistos abi kojos. O kai galėjo kreiptis į gydytojus, išgirdo, jog esą jau per vėlu. Sunkiai vaikščioja ir dabar. Tokia fizinė negalia ją persekiojo visą gyvenimą. O užklupus ligai, jaučiasi dar stipriau sustingusi. Optimizmo gyventi jai suteikia tėvų atminimas. Jie buvo tikri optimistai. Iš tremties mama grįžo sužeistu stuburkauliu, todėl visiškai nevaikščiojo. Tėvas ją kantriai slaugė iki mirties: be kitų pagalbos, be jokių higienos priemonių. Niekada nesiskundė, kad jaučiasi pavargęs ar yra  sunku.

Eidama miestelyje Rūta Katrina ne į praeivius žvalgosi, bet žiūri, kaip saugiai pastatyti kojas. Nueina ir į kiemą, ir į parduotuvę apsipirkti pamažėle žengdama. Sulaukia nuoširdžios paramos iš marčios ir anūkėlės, atvykstančių iš Raseinių. Sunkiau atsinešti malkų iš sandėliuko. Jos būste yra vanduo, dušas. Tvarką jame pati palaiko. Stengiasi kuo daugiau judėti, neleidžia sau tinginiauti.

Nepamiršo komių kalbos

Baigusi Permės medicinos institutą ir negavusi paskyrimo į Lietuvą, privalėjo ten atidirbti trejus metus gydytoja neurologe vienoje Komių autonominės respublikos ligoninėje. Ten visur miškai, kelių nėra, todėl darbo sąlygos nebuvo lengvos. Bet buvo jauna, turėjo draugišką kolektyvą. Bendrauti buvo lengva, kadangi vidurinę mokyklą baigė komių kalba, suprato viską. Mažai kas tikėjo, kad ji yra lietuvė.

Vieno susitikimo metu žurnalistas ir rašytojas Rimvydas Racėnas, gyvenantis Vilniuje, buvęs kartu tremtyje Komijos respublikoje, paklausė, kas išvers jo pateiktą šūkį komių kalba. Tai padarė Rūta Katrina. Ji ne tik mokėjo kalbą, bet ir žinojo nacionalines tradicijas: šeimos valgydavo iš vienos lėkštės, slapta švęsdavo Kūčias, Šv. Kalėdas, džiaugsmingai sutikdavo Naujuosius metus. Lietuviai turėjo pratintis prie jų tvarkos.

Už gerą mokymąsi sykį Rūta Katrina gavo pagyrimo raštą, kurio vienoje pusėje – Stalino, kitoje – Lenino atvaizdas, o viduryje įrašyta jos pavardė. Vieną tokį pagyrimo raštą atidavė Genocido aukų muziejui. Rūtos Katrinos sesuo iš mokyklos direktorės rankų gavo tokio Gaidaro knygą. Brolis turėjo gerą balsą, mokykloje buvo vienas gražiausiai dainuojančių. Jis Rūtą Katriną nuvesdavo į mokyklą, parvesdavo namo. Teko gyventi internate, toli nuo  tėvų, rajono centre. Turėjo patys išsiskalbti patalynę. Tėvai paremdavo maisto produktais, todėl valgyti ruošdavosi patys. Brolis buvo vyresnis, tai ir išvirdavo. Paaugusi Rūta Katrina, grįžusi po pamokų, ruošdavo visiems valgyti.

Komiai buvo dažniausiai mažai raštingi. Jie augindavo darže tai, kas jame augdavo. Ten mirė likę gyventi du Rūtos Katrinos pusbroliai.

Grįžusi įgijo pasitikėjimą

Grįžusi į Lietuvą nepastebėjo, kad ja kažkas nepasitikėtų. Aišku, ir toliau buvo saugumo akiratyje. Pradžioje bandė įsidarbinti Raseiniuose, bet ligoninės vyr. gydytojas pasakė: „Būsi ieškoma, su tavim turėsiu problemų“. Išėjo nieko jam nepasakiusi. Buvo 1972 metai. Nuvažiavusi į Kelmę, iš vyr. gydytojo Juozo Kalinos išgirdo, jog iš Kauno pagal paskyrimą turi atvažiuoti jauna specialistė. Bet dėl viso pikto paprašė atvažiuoti ar pasiskambinti. Po kelių dienų pas Rūtą Katriną atvyko vyr. gydytojo pavaduotojas Jonas Butkus ir paklausė, ar nepersigalvojusi dirbti Kelmėje.

Ta į Kelmę paskirta jaunoji specialistė ištekanti ir atsisakanti dirbti. Jeigu sutiktų dirbti Rūta Katrina, šiai jaunai specialistei atsirastų viltis likti Kaune. R. K. Juškaitė įsidarbino Kelmės ligoninėje. Iš darbo išėjo 2018 metų rugsėjį, kai visiškai suprastėjo sveikata.

Kai turėjo sūnų (jis miręs), šis nuveždavo į Kelmę ir parveždavo. Pati turi vairuotojo teises, nors seniai nebevairuoja. Nebuvo problemų susisiekti su rajono centru ir visuomeniniu transportu.

Pradžioje dirbo psichoneurologe, paskui – psichiatre. Taip prabėgo beveik pusšimtis metų vienoje ligoninėje. Sugebėjo už save pakovoti, nesiskundė, kad yra saugumo sekama.

Atsirado apsišaukėlis dėdės sūnus

Kai gyveno Komijoje, Rūtos Katrinos mama ir tėvelis pradėjo domėtis, kur yra Jono Žemaičio sūnus Laimutis. Mokytoja Berzinienė iš Šiluvos parašė žinanti, kur yra tas berniukas – esą gyvena Kaune su svetima pavarde. Tėvelis atvažiavo į Lietuvą (neprisimena, kuriais metais) atostogų, gavęs komendanto leidimą, surado tą berniuką ir su juo nusifotografavo. Po daugelio metų, lyg tas pats, bet jau suaugęs atvyko tarnauti kariuomenėje Komijos respublikoje, Syktyvkare. Tuo metu Rūtos Katrinos tėvai ten gyveno. Mama pasirodžiusiojo anksčiau nebuvo mačiusi. Tas jaunuolis pasirodė ne vienas – su draugu ir kareivio uniforma, turėjo akordeoną. Esą atvažiavo aplankyti savo tetos. Tėvai tada jau buvo reabilituoti.

Jie išbuvo tremtyje nuo 1941 iki 1957 metų. Abu dar nebuvo pensininkai, bet bijojo grįžti į Lietuvą. Jų namas iš Šiluvos buvo perkeltas į Tytuvėnus, senelių, mamos tėvų, namas irgi pervežtas į tą patį miestelį. Taigi jiems nebuvo ko važiuoti į Lietuvą.

Atvykėlis pabuvo gal tris valandas. Kareivį turėta, kuo pavaišinti. Svečiui išėjus, po kurio laiko mama pasakė: „Čia ne Laimutis“. Niekam ji neparodė, kad tai – ne jis, bet iki tarnybos pabaigos vis lankėsi pas Juškas. Pagalvojo, kad tai – saugumo siųstas šnipelis. Tėvams būnant jau Lietuvoje, 1963 metais, mamai vėl atėjo laiškas irgi iš kariuomenės, jog esą rašo Jono Žemaičio sūnus Laimutis. Bet mama jam neatsakė. O tas atvažiavo jos aplankyti. Tik žvilgterėjusi į jį, ši tarė: „Tai – mūsiškis“. Kartais tas Laimutis atvažiuodavo į Šiluvą aplankyti Rūtos Katrinos tėvų. Jis jau miręs, palaidotas Vilniuje valstybės lėšomis šalia mamos Nijolės Gaškaitės. Taigi iš Žemaičių giminių praktiškai nėra.

Šviesus tėvų atminimas

Rūtos Katrinos tėvas Rapolas išgyveno per 80 metų, mama Kotryna irgi panašiai. Bet mama apie 30 metų gulėjo lovoje. Paskutiniaisiais metais reikėjo ją slaugyti. Ypač rūpestingas buvo tėvas, kilęs iš Šiluvos. Mamos tėvas buvo kilęs iš Kiaulininkų kaimo, už septynių kilometrų nuo Šiluvos.

Senelis, irgi Jonas Žemaitis, buvo garsus pienininkas, tarnavo grafo Tiškevičiaus rūmuose Palangoje, užsiėmė pienininkyste Lenkijoje. Palangoje bendravo su filosofu Jonu Šliūpu. Seneliai Jonas ir Petronėlė Žemaičiai buvo išsilavinę.

Rūtos Katrinos mamai tremtyje siūlė stoti į partiją ir eiti mokytojauti. Ji atsisakė motyvuodama tuo, jog nieko vaikų negalėtų išmokyti, kadangi netiki tuo, kas dabar vyksta. Gerai, kad už tai jos neįskundė. O tėvui dažnai nedavė ramybės dėl mamos brolio partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto, kurio 65-ąsias sušaudymo metines minėsime lapkričio 26-ąją.