Paminėjo generolą

Vasario 1 dieną Sedoje vyko Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus 130-ųjų gimimo metinių minėjimas. Šio svarbaus mūsų šaliai žmogaus gyvenimas glaudžiai susijęs su Žemaitija: jis gimęs Mažeikių rajone, grįžęs iš Rusijos, 28 metų karininkas vėl apsigyveno Žemaitijoje, čia suorganizavo partizanų rinktinę kovai prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Jis tapo karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais.

Seda generolo nepamiršta

Sedoje įvykęs gen. P. Plechavičiaus 130-ųjų gimimo metinių minėjimas surengtas neatitiktinai: būtent čia, buvusio malūno patalpose, dirbo komendantūra, kuriai vadovavo P. Plechavičius. Praėjusių metų vasario 16-ąją minint 100-ąsias Sedos karo komendantūros metines, ant šio pastato sienos atidengta atminimo lenta.

„Ir kaip vėliau išaiškino istorikai, po to Plechavičiai šį pastatą nusipirko: ten gyveno brolis Aleksandras ir kitas brolis Mamertas – čia gimė jų vaikai. Nors ir žino, kad šis pastatas dabar priklauso kitam žmogui, sediškiai jo kitaip nevadina – tik Plechavičių malūnu. Vėliau atsirado generolo dukterėčia Alina Plechavičiūtė, jos dukra Regina: mes tą ryšį su Plechavičiais visada turėjome ir turime. Tad ir minėjimą surengėme. „Juk jis – mūsų Žemaitijos žemės generolas. Pirmiausia mums ir dera didžiuotis“, – kalbėjo viena iš renginio organizatorių, Sedos trečiojo amžiaus universiteto rektorė Genoveita Gricienė.

Skambėjo ir P. Plechavičiaus rinktinės himnas

Itin lietinga vasario 2 diena nei renginio organizatoriams, nei dalyviams netrukdė. Generolo P. Plechavičiaus 130-ųjų gimimo metinių minėjimas prasidėjo Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje: šv. Mišias aukojo šios bažnyčios klebonas kun. Modestas Ramanauskas bei svečias – Lietuvos šaulių sąjungos gen. P. Plechavičiaus 6-osios rinktinės kapelionas kun. Paulius Saulius Bytautas OFM, grojo Lietuvos jūrų pajėgų kariuomenės orkestras.

Po šv. Mišių minėjimo dalyviai, lydimi Lietuvos kariuomenės bei Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos orkestro, Lietuvos Šaulių 6-osios ir 8-osios karių rinktinių, Kadetų licėjaus ir karių sąjungos atstovų, minėjimo dalyviai išsirikiavo į eiseną prie Sedos malūno – buvusios komendantūros. Čia padėta gėlių ir atlikti Lietuvos bei P. Plechavičiaus rinktinės himnai.

„Nors ši ceremonija vyko lauke, mus prausė lietus, visų nuotaika vis tiek buvo gera. O kiek susirinko žmonių – ne tas žodis“, – stebėjosi G. Gricienė.

Pagerbtas kalbomis ir muzika

Daug ką naujo apie gen. P. Plechavičių sužinojo susirinkusieji į trečiąją jo gimimo metinių minėjimo dalį Sedos kultūros centre. Po miesto seniūnės Audronės Dipševičienės sveikinimo žodžio renginio vedėjas – būsimasis Mažeikių miesto garbės pilietis Paulius Mylė – pranešimą apie P. Plechavičiaus asmenybę, nuopelnus Lietuvai kvietė skaityti karo istoriką Gintautą Jakštį, apie savo dėdę prisiminimais dalijosi generolo brolio Mamerto, gyvenusio Sedos malūne, dukra Vita Plechavičiūtė-Jauniškienė, minėjime dalyvavo ir jos sūnus Povilas su vaikais.

Apie tai, kaip savo kraštietį mena gimtųjų generolo vietų – Bukončių bei šalia esančio Ukrinų kaimo – žmonės, pasakojo Mažeikių viešosios bibliotekos Ukrinų skyriaus bibliotekininkė Valda Muravjovienė.

Kaip įamžinamas gen. P. Plechavičiaus vardas, koks pavyzdys jis yra šių dienų kariams, jaunimui, kalbėjo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus direktorė Ingrida Levickienė, gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos vadas Nerijus Kundrotas, Šiaulių apskrities gen. P. Plechavičiaus šaulių rinktinės vadas Kazimieras Čiuplinskas bei Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis.

Didelis autoritetas kariams

130-ųjų gen. P. Plechavičiaus gimimo metinių minėjimo vakarą paįvairino Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės orkestro muzika bei gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos vyrų atliekamos dainos.

G. Gricienė pasakojo, kad Plechavičių gimine, jos istorija, pradėjo domėtis seniai. Ją vis persekiojo mintis, kodėl jų kraštiečiai apie Plechavičius žino tiek nedaug, kodėl jų darbai, nuopelnai mūsų šaliai lyg ir neminimi ar tinkamai neįvertinami, nepagerbiami. Ji suprato, jog generolo P. Plechavičiaus atminimas vis dėlto yra: itin tai atsispindi Lietuvos kariuomenėje – jis labai didelis autoritetas kariams. Pasirodo, yra generolo P. Plechavičiaus karių sąjunga, Kaune veikia gen. P. Plechavičiaus kadetų licėjus.

„Ir po Povilo Plechavičiaus mirties – juk jau praėjo daug metų – kai kas tebejaučia to žmogaus neparankumą ir iki šiol tebejaučiama baimė: esą nereikėtų tokių minėjimų ar švenčių… Bet aš manau, kad žemaičiai nuo atminties nuvalę dulkes ir sovietinės propagandos apnašas, deramai gerbs savo generolo atminimą ir toliau“, – samprotavo G. Gricienė.

Povilo Plechavičiaus biografijos faktai

P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities, Židikų valsčiaus, Bukončių vienkiemyje. Mokėsi Lietuvoje, vėliau – Maskvos gimnazijoje. 1914 m. baigęs Orenburgo kavalerijos karo mokyklą, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose.

1918 metais P. Plechavičius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Žemaitijoje. Čia suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Jis tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais.

Likvidavus priešiškų jėgų pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla už esą už per daug žiaurų priešų naikinimą. Kai teisme buvo suteiktas žodis kaltinamajam, šis pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.

Už kovas dėl Lietuvos laisvės P. Plechavičius buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

1924 metais P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 metais – Generalinio štabo akademiją Prahoje. 1926 metų gruodžio 17 d. vadovavo perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 metų buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas, 1929 m. vasario 13 d. prieš savo valią buvo išleistas į atsargą. P. Plechavičius Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo kapitonu, o baigė generolu leitenantu.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais jis pasitraukė į Vokietiją, Antrojo pasaulinio karo metais vėl grįžo į Lietuvą ir vadovavo Vietinei rinktinei. Ją likvidavus, vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, iš ten paleistas. Po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.

Nors sovietų valdžia reikalavo išduoti P. Plechavičių kaip karinį nusikaltėlį, generolui pavyko emigruoti į JAV. 1949 metais jis atvyko į Čikagą. Ten gyveno jo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė.

P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse.