Tauragnai iškėlė mažosios kultūros sostinės vėliavą ir pradėjo E. Šimkūnaitės metus

Šių metų mažosios kultūros sostinėse jau prasidėjo renginiai, pažymintys įdomesnius ir turiningesnius žadančius būti metus. Vieni pirmųjų juos pradėjo Utenos apskrityje mažąja kultūros sostine tapę Tauragnai, miestelis šalia Tauragno ir Labės ežerų. Beje, kaip teigia enciklopedijos, 3 km į pietryčius nuo Tauragnų, Taurapilyje, ant piliakalnio, buvo pastatyta pirmoji Šiaurės Lietuvoje bažnyčia, viena iš septynių pirmųjų Lietuvos bažnyčių.

Dideli dalykai išauga iš mažų

Sausio 4-ąją Tauragnuose į pagrindinę miestelio aikštę gaudžiant ragui šventiškai pasipuošusios merginos įnešė šiuose kraštuose dar nematytą baltą Lietuvos mažosios kultūros sostinės vėliavą, kurią seniūnas Alvydas Danauskas iškilmingai pakėlė į stiebo viršūnę. Netrukus po šios ceremonijos dalyviai ir svečiai susirinko kultūros centro salėje. Čia seniūnui įteikta simbolinė pereinamoji ugnis, gauta iš 2019 metų mažosios kultūros sostinės Utenos apskrityje Dusetų.

Tauragnų krašto bendruomenės pirmininkė Danguolė Trimonienė ir seniūnas A. Danauskas iškilmingai skelbė renginio pradžią, sveikino ir džiaugėsi Tauragnams tapus kultūros sostine, tegu ir mažąja. Juk visi dideli dalykai išauga iš mažų, o auginti tauragniškai tikrai moka.

Taip tinka sakyti ir apie šviesaus atminimo farmacininkę, habilituotą gamtos mokslų daktarę Eugeniją Šimkūnaitę, kilusią nuo Tauragnų, kurios 100-ąsias gimimo metines šiemet minime, kurios metais 2020-uosius pernai paskelbė Seimas.

Nors gimė Novorosijske

Sausio 4-ąją Tauragnuose paminėta ir Eugenijos Šimkūnaitės metų pradžia. Nors būsimoji farmacininkė gimė 1920 kovo 11 d. Novorosijske, kur jos tėvas Pranciškus (Pranas) Šimkūnas, neturtingo ūkininko sūnus, kaip ir daugelis to meto lietuvių, išvyko mokytis ir dirbti (Po 1831 metų sukilimo Lietuvoje buvo uždarytas Universitetas, po 1863 metų sukilimo – beveik visos gimnazijos, paliktos tik 4, parapijinės mokyklos, uždrausta spauda.) Norint mokytis reikėjo daug pinigų, nes reikėjo važiuoti į Rusiją, Lenkiją. Vienas lengviausių būdų lavintis buvo vaistinės mokinio praktika, kurią ir pasirinko P. Šimkūnas.

Jis mokėsi Vilniuje privačiai, o vėliau – Maskvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas, tarnavo karo lauko vaistinės vedėju. Po karo dirbdamas Krasnodaro krašto Novorosijsko ligoninės vaistinėje, susipažino su sesele Olga Lebedeva, vedė, netrukus jiems gimė dukra Eugenija, ją pakrikštijo armėnų dvasininkas.

Dar kūdikį tėvai Eugeniją parsivežė į Lietuvą. Netukus Pranas Šimkūnas įsteigė savo vaistinę Tauragnuose, vėliau įsigijo namą ir 14 ha žemės. Kiek vėliau P. Šimkūnas savo ūkyje užveisė vaistažolių plantaciją, supirkdavo džiovintas vaistažoles, jas rūšiuodavo ir siųsdavo įvairioms Lietuvos vaistinėms ir į užsienį. Jis turėjo daug darbo, jam padėdavo žmona ir dukra Eugenija, visų vadinama Gese.

Nuo mažens dirbo vaistinėje ir prie vaistažolių

E. Šimkūnaitė atsiminimuose rašė, kad tėvai ją mylėjo, bet nelepino, nuo mažens pratino prie darbo. Net užvedė sąskaitą, kurioje pažymėdavo Eugenijos uždarbį ir išlaidas rūbams, mokslui, pramogoms. Dar mažutė ji turėjo karpyti etiketes, klijuoti maišelius, plauti buteliukus. Vaistažolėms perrinkti, rūšiuoti samdydavo kelias moteris, su jomis kartu dirbdavo ir Eugenija. Taip būsimoji farmacininkė pirmiausia sužinojo apie įvairių augalų gydomąjį poveikį, kaip paruošti vaistus, atpažinti ligą – moterys apie tai kalbėdavosi. Eugenija buvo smalsi, mėgo klausytis pasakojimų apie senovę, papročius.

Pati O. Šimkūnienė pasakojo neturėjusi pakankamai laiko dukrai, ją palikdavo tarnaitės globai, ji dažnai žaisdavo su miestelio gatvės vaikais. Mažoji Gesė nemėgo žaisti su lėlėmis, labiau patiko arkliai, karstynės su berniukais, savo teises gebėdavo apginti ir kumščiu. Iš žydukų išmoko žydiškai. Pramoko amatininkų darbo – galėjo pasitaisyti batus, išsiversti švarką.

E. Šimkūnaitė atsiminimuose pasakojo, kad turėjo „nedurnus tėvus – jie nieko nevertė mokytis atmintinai“. Teigė nemokėjusi abėcėlės, daugybos lentelės, nes nieko nekalė per prievartą. Dėl to liko nebloga atmintis, o pasak E. Šimkūnaitę pažinojusiųjų, – fenomenali atmintis. Pridėkime dar didelį norą pažinti, analizuoti, tyrinėti, nuolat dirbti…

Žinios – iš Tauragnų krašto

Karo metais, kai Šimkūnaitė gyveno ir dirbo Vilniuje, mūšio sviedinys pataikė į Tauragnų vaistinę, užmušė tėvą, vaistinę sudegino. Laikraščiai pranešė, kad Tauragnų vaistinė sudegė, vaistininko šeima žuvo. Tuo metu Kaune gyvenusi ir dirbusi (nes studijas teko nutraukti dėl karo) Eugenija apraudojo tėvus. Tik po pusmečio sužinojo, kad motina gyva, pėsčia nuėjo į Tauragnus ir netrukus ją pasiėmė pas save.

Beje, E. Šimkūnaitė labai mylėjo tauragniškius, palaikė su jais drugiškus ryšius, Tauragnų vidurinei mokyklai padovanojo ir atgautą tėvų žemę, kurios dalyje įrengtos vaistinių ir retųjų augalų stotelės. Apie kelias savo knygas dr. E. Šimkūnaitė yra taip sakiusi: ką senosios tauragniškės susakė, ji į knygas surašė.

Žmonės daktarę dažnai vadino Lietuvos žiniuone, tokiu pavadinimu kino režisierius H. Šablevičius apie E. Šimkūnaitę sukūrė filmą, kurį rodė Lietuvos kino teatrai. Dr. E. Šimkūnaitė mirė 1996 m. sausio 27 d., palaidota Tauragnų kapinėse, šalia tėvų.

Vyšnelė ant kapo

Susiklostė tokia tradicija, kad dauguma reikšmingų renginių Tauragnuose neįsivaizduojama be Eugenijos Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondo atstovų dalyvavimo. Viešnagę Tauragnuose sausio 4 dieną šio paramos ir labdaros fondo, besirūpinančio E. Šimkūnaitės atminimo išsaugojimu ir palikimo populiarinimu, inicijavusio, kad 2020-uosius Seimas (be kitų) paskelbtų E. Šimkūnaitės metais, bei remiančio darbus vaistažolių tyrimo srityje, atstovai pradėjo aplankydami žymiosios gamtos mokslų daktarės kapą Tauragnų kapinėse. Padėjo gėlių, uždegė žvakelę, fondo prezidentas dr. Romas Pakalnis, beje, ir pats kilęs iš šio krašto Kirklių kaimo, apkarpė ant kapavietės pasodintos vyšnelės šakas, kad gražiau žydėtų pavasarį. Beje, vyšnios buvo mėgstamiausi Lietuvos žiniuonės vaismedžiai. Todėl vyšnaitė pasodinta ir ant jos kapo.

Po nuotaikingo solisto Liudo Mikalausko koncerto Tauragnų kultūros centro salėje buvo susitelkta į Eugenijos Šimkūnaitės metų pradžią, pristatytas jubiliejinis, jau dešimtas, Eugenijos Šimkūnaitės fondo išleistas kalendorius, skirtas žymiosios farmacininkės metams paminėti.

Nėr žolynų negydančių, tik atitikti reikia

Šįkart kalendorius skirtas pagrindinei dr. E. Šimkūnaitės veiklos sričiai – vaistiniams augalams. Susipažinusi su jais jaunutė Tauragnuose, bandymus vaistažolių kolekcijose pradėjusi namuose daug anksčiau nei farmacijos studijas Kauno Universitete, studijų metais panaudojo visas galimybes geriau juos pažinti.

1951 metais E. Šimkūnaitė apgynė mokslinį darbą apie valerijonus – tada mažai tebuvo mokslinį laipsnį turinčių darbuotojų. E. Šimkūnaitės apginta disertacija buvo vienas iš pirmųjų augalinių išteklių tyrimų – ji apskaičiavo natūralius valerijonų išteklius Lietuvoje, pagrindė auginimo būtinumą ir parengė tam rekomendacijas, nustatė standartines produkcijos paruošimo sąlygas. Jos bibliografijos pradžia buvo straipsniai periodinėje spaudoje. E. Šimkūnaitė ir toliau kaupė statistinę informaciją apie visus vaistinius augalus, tyrinėjo juos gamtoje, vykdė lauko tyrimus, jos pastangomis įkurtas Gerdašių eksperimentinis vaistinių augalų ūkis. 1971 metais E. Šimkūnaitė apgynė habilitacinį darbą apie Lietuvos vaistažolių išteklius ir biologinius jų naudojimo pagrindus. Pagal savo vertinimo skalę išskyrė 106 perspektyviausias vaistažolių rūšis, iš jų 13 rūšių reguliariai naudojama racionalioje medicinoje. Ypač detaliai išnagrinėjo islandinę kerpeną, balinį ajerą, paprastąjį šaltekšnį, miltinę meškauogę, paprastąjį čiobrelį, šlamutį, kadagį. Beje, pasak žymiosios mokslų daktarės, nėra negydančių augalų, „tik atitikti reikia“.

Dvi pavasario šventės su Žiniuonės vardu

Kalendoriaus pristatymas Tauragnuose – tarsi pirmoji E. Šimkūnaitės metų kregždė ne tik Tauragnų miestelyje, bet visos šalies mastu. Mat dauguma šiems metams skirtų renginių vyks kovo mėnesį, minint E. Šimkūnaitės gimimo datą, ir vasarą, palankiausiu laiku susipažinti su vaistinių augalų įvairove ir žolininkystės puoselėjimo tradicijomis, organizuoti mokymus šia tema.

Tauragnuose kovo 11 dieną vyks renginys, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dienai ir E. Šimkūnaitės 100-osioms gimimo metinėms paminėti, nes būtent kovo 11-ąją (bent taip buvo įrašyta asmens dokumentuose) prieš 100 metų ir gimė žymioji farmacininkė, oficialiosios ir įvairių šalių liaudies medicinos žinovė. Tądien Tauragnuose bus atidaryta respublikinė karpytojų darbų paroda, bus rodoma Utenos kultūros centro Tauragnų folkloro ansamblio programa „Iš žiniuonės skrynios“, vyks ansamblio „Intermezzo“ koncertas.

2012 metais Tauragnuose pradėtas sodinti „Gesės vyšnių sodas“, skirtas E. Šimkūnaitės atminimui įamžinti. Gegužės mėnesį tradiciškai jau bene šešerius metus miestelyje organizuojamos Vyšnių žydėjimo šventės. Šiemet per tokią šventę, kuri vyks gegužės 9 dieną, vyšnių sodelyje bus pastatytas atminimo suoliukas dr. E. Šimkūnaitei, vyks folkloro kolektyvų iš Vilniaus ir Alytaus r. koncertai, karpinių albumo pristatymas.

Tauragnų miesteliui – 675

Kokie reikšmingiausi mažosios kultūros sostinės renginiai šiemet laukia Tauragnuose? Seniūnas A. Danauskas pastebėjo, kad greta E. Šimkūnaitei skirtų renginių tauragniškiams labai svarbi kraštiečių šventė, tradiciškai vykstanti birželio pabaigoje, sutampanti su. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidais Tauragnų bažnyčioje. Šiemet ja bus paminėtos ir Tauragnų miestelio 675-osios metinės. Vyks tarptautinis džiazo ir teatro festivalis, vaikų ir jaunimo diena su sporto varžybomis, Naisių teatro spektaklis, koncertas, bus paskelbtas ir pagerbtas naujas Tauragnų krašto garbės pilietis ir numatyta kitų įdomybių. Bus rodomas spektaklis pagal Lietuvos aktoriaus, teatro režisieriaus Ferdinando Jakšio pjesę „Indraja, Saulės duktė“. Beje, ji sukurta pagal žymiosios Tauragnų krašto dukros E. Šimkūnaitės tokio paties pavadinimo pasaką.

Ką atneš E. Šimkūnaitės ir mažosios kultūros sostinės metai Tauragnų miesteliui?“

„Manau, mums patiems atneš dar didesnį susitelkimą, stiprins ryšius su toliau gyvenančiais kraštiečiais, labiau jungs, burs draugėn. Mes turime nemažai draugų Vilniuje ir kitur, tikimės, kad jų ratas dar padidės ir atsiras dar daugiau norinčių kažką duoti, sukurti savo kraštui“, – sakė Tauragnų krašto bendruomenės pirmininkė Danguolė Trimonienė.