Britai iš ratų, ratams (ne)lengviau?
Britai išėjo. Ir ką Europa? Ar dabar galima lengvai atsidusti („pagaliau atsikratėme…“), ar reikia liūdėti? Reikia. Bent jau dėl to, kad didysis strateginis Europos integracijos projektas nebuvo sukurtas tam, kad kas juo kada nors nusiviltų.
Politikos mąstytojai sako, kad Brexitas nebuvo koks nelaimingas atsitikimas. Europos integracijos procese yra daugiau bėdų, kurios šiandien arba ignoruojamos arba laikomos nereikšmingomis. Bet jei taip, tai po kelių metų suprasime, kodėl Europos Sąjunga jau nebėra tokia geidžiama „pažadėtoji žemė“ kokia buvo prieš kelis dešimtmečius.
Kokios tad yra opios ir nesprendžiamos ES problemos (laikykime, kad Brexitas jau nebe problema, nors…)?
Pirma. Santykiai su JAV ir visi transatlantiniai ryšiai. Jie trūkinėja ne todėl, kad amerikiečiai išrinko prezidentą, kokio Europa nuoširdžiai nesitikėjo. Naivu sakyti, kad tai Trumpas kaltas, dėl europiečių politinės trumparegystės. Per gerą šimtmetį Europa neišspendė nė vienos geopolitinės problemos (netgi savo Europos namuose), be JAV pagalbos. Ar kas pasikeitė? Europa ir šiandien neturi resursų ginti savęs, nelabai jų ir ieško, įtinikėdama save, kad karo vis tiek nebus…
Antra. Krizių ignoravimas ir jų sprendimas „nerimo“ pareiškimais bei sutarimais, kad „kažką reikia daryti“. Visos krizės, pradedant karais Balkanuose, migrantų antplūdžiu ir baigiant Rusijos agresijomis paprastai sutinkamos kaip nerimą keliantys faktai, vėliau virsta gerų norų komunikatais ir skaičiavimais, kiek ES yra pasiryžusi mokėti, kad situacija kaip nors normalėtų. Paprastai sumoka mažiau ir nieko iki galo neišsprendžia…
Trečia. Liberalios demokratijos krizė. Rinkimus ES šalyse vis dažniau laimi vadinamos nesisteminės partijos, ar partijos, kritiškai nusistačiusios „Briuselio Europos“ atžvilgiu. Kai kurios šalys sunkiai suformuoja valdžios koalicijas ir vyriausybes, kitos tampa blogos valdžios pavyzdžiais. Sunkumai visoje ES geografijoje nuo skandinavų iki ispanų, nuo airių iki vengrų. Paskutinė liberalios politikos krizė – Vokietija, kurioje pradėta ginčas dėl to, kokios iš teisėtų partijų turi teisę rinkti valdžią ir būti joje, kurios neturi.
Ketvirta. ES užsienio politika vis dar yra atskirų šalių politikų orkestras, o ne vienas aiškus unisonas, nors jau dvi dešimtis metų siekiama, kad Europa kalbėtų „vienu balsu“. Tarptautiniuose santykiuose tai tampa silpnumo ir neryžtingumo sinonimu. Naujausi pavyzdžiai – Iranas ir Libija.
Penkta. Demografija. Europa – senasis žemynas. Tai jau ne metafora. Europoje šiandien gyvena statistiškai seniausia amžiumi bendruomenė, šiandien vidutinis europiečio amžius yra 45 metai, o tai jau nebe veržlus jaunuolis, o veikiau patogumų išsiilgęs vidutinio amžiaus krizėje paskendęs žmogus. Ar jis begali konkuruoti su kur kas jaunesniais amerikiečiais ir azijiečiais? Pastarųjų metų ES projektai – „daugiau Europos“, „arčiau žmogaus“ – hedonizmo iliustracijos, bet ne norai atrasti neatrastus dalykus.
Šešta. Europa nepatraukli. ES formaliai dar nori plėstis, bet tas noras virsta nuovargiu. ES kandidatai viską mato ir supranta, jiems nebeatrodo viliojanti perspektyva tapti naujais nepageidautinais… Lyg kokiais migrantais.
Septinta. Dvasinė krizė. Europa nežino, ar jai tikrai laikas į civilizacinę pensiją, ar ji dar nori būti pasauliui svarbi. Europiečiai dažnai atrodo kaip viskuo nepatenkinti civilizaciniai bambekliai. Britai kažkaip nori būti svarbūs. Gal todėl jie ir pasirinko kažką kitą. Ne atgyvenusią integracijos idėją.
Pirmieji naujos ES vadovybės darbo mėnesiais rodo, kad naujieji kol kas gražiai fotografuojasi ir kuria vis naujas metaforas apie dabartį ir ateitį. Bet ar kuria ateitį? Čia tai klausimas.
Užsk. Nr. EV-173