Virginija Vingrienė: vos pamačius šviesą tunelio gale – akivaizdus nenoras ką nors keisti

Vasario pabaigoje Seime vyko diskusija apie nuotekų tvarkymą. „Nusprendėme suburti darbo grupę, kuri sukurs vieningą nuotekų tvarkymo sistemą, išjudinsiančią užpelkėjusius nuotekų tvarkymo vandenis“, – diskusiją apibendrina Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė.

Gerbiama Virginija, prieš gerą savaitę Seime vyko diskusija dėl nuotekų tvarkymo. Tad kokias nuotekų tvarkymo opas atvėrė viena po kitos besiritančios ekologinės nelaimes, kurias sukelia nuotekų tvarkymas? Ar neatrodo, kad mūsų aplinkosaugoje kažkas ne taip: kai verslininkas nori imtis tvarkingo padangų atliekų perdirbimo, jam aplinkosaugininkai neskuba duoti leidimų, o kai nuotekos varomos bala žino kaip ir kur – niekam iki šiol galvos, atrodo, labai ir neskaudėjo. Kaip manote, kas tai: mentalitetas, kompetencija ar povandeniniai rifai, kuriuos iškart nelabai ir pamatysi?

Manau, kad neatsakingo verslo ir kontrolės institucijų veikėjams būdingo požiūrio klausimas. Ir, žinoma, tolerancija tokiam lengvabūdiškumui ir polinkiui eiti lengviausiu keliu. Ankstesnių kadencijų politikai tokioms veikloms sudarė šiltnamio sąlygas, o kontrolės institucijos, kurioms vadovavo sovietinio mentaliteto ponai ir klerkai, šiandien vis dar tildantys bet kurį kitaip mąstantį, atsisakė ieškoti šių blogybių, ir mieliau rinkosi ignoruoti net akivaizdžias problemas. Laimei ar nelaimei, aš esu vieną tų jiems nepatogių, kitą požiūrį turinti ir veržliai jį ginanti politikė; siekiu išjudinti užpelkėjusius ir pašvinkusius vandenis, skaidrinti sektoriaus veiklą, o tai daro mane didele ir nepatogia rakštimi ne tik neatsakingam verslui, bet ir kai kuriems kolegoms. Kritikos ypač sulaukia mano pasisakymai dėl realios galimybės eiti progreso keliu, kurį aiškiai įrodo augantis naujausių technologijų prieinamumas, lengvai paneigiantis bet kokias „krokodilo ašaras“ apie tai, esą išlipti iš XIX a. duobės yra neįmanoma. Lietuvoje tikrai netrūksta entuziastingų, kūrybiškų, į pažangą orientuotų verslininkų. Reikia tik nekaišioti jiems pagalių į ratus, dangstantis savo pasenusiu požiūriu į tokį verslą su argumentu, esą geriau nieko nedaryti, nei įsileisti progresyvius pokyčius.

Kokias mintis Jums sukėlė diskusija?

Po šios diskusijos pasijutau labai išsunkta. Mane labiausiai apsunkino tai, kad vos pamačius šviesą tunelio gale, vėl pasipylė gausybė pasiteisinimų, atsikalbinėjimų ir akivaizdaus nenoro ką nors keisti neskaidriame atliekų tvarkymo sektoriuje ar palikti saugią komforto zoną. Pasisakantieji pradėjo prieštarauti patys sau; pavyzdžiui, lyg ir pradėję kelti klausimą dėl anaerobinių kompostavimo įrenginių skatinimo, vos prabilus apie tokių įrenginių plėtros galimybę, jie suskubo atsakyti, kad tokie įrenginiai jau įdiegti. Kodėl tuomet jie netvarko riebalų atliekų? Pasirodo, yra išreikštas pageidavimas gauti papildomą finansavimą už tai. Bet tai juk žaliava kitiems produktams. Kitas aspektas – nuotekų dumblo tvarkymas. Kodėl turime kelti klausimą dėl jo užterštumo sunkiaisiais metalais, jei sunkieji metalai atkeliauja į valymo įrenginius tik su sąvartynų filtratu? Gal reikėtų sąvartynams išsivalyti savo filtratą, o ne vežti į vandens tiekimo įmones? Tai jau tapo rimta problema, ypač Vilniuje. Užterštas nuotekų dumblas kaupiamas kaip pavojinga atlieka, nors, išvengus sunkiųjų metalų patekimo į jį (o tai tikrai įmanoma), jis galėtų tapti puikia dirvos derlingumo gerinimo priemone. Juolab, dalis verslo subjektų nuotekų dumblą jau naudoja tręšimui – vadinasi, galima išvengti taršos. Paklaususi, ką aš, kaip politikė, galėčiau padaryti, kad problema išjudėtų iš mirties taško, iš Aplinkos ministerijos atstovės, atsakingos už atliekų sistemos reglamentavimą, išgirdau atsakymą, kad man daugiau nieko daryti nereikia – tarsi perspėdama mane nesikišti, nekelti dulkių ir nedrumsti vandens, nes supranta, kad esu pasiruošusi eiti iki galo, o taip galiu ir pramušti realius pokyčius, kurie kažkam gali būti labai nenaudingi. Tačiau keistis privalome. Dugnas jau pramuštas, liko tik pramušti stogą ir išplaukti ant pažangių galimybių bangos į perspektyvius vandenis. Vis dėlto, diskusijoje buvo ir teigiamų, optimistiškai nuteikiančių pasisakymų, kaip individualių teršėjų apskaitos pabaiga ir registro parengimo planai. Gaila, kad jie slenka vėžlio žingsniu ir yra numatomi tik 2023 metais, kai to reikia jau šiandien. Kita vertus, yra vilties, kad bendromis pastangomis juos paskubinsime. Aplinkos ministerija jau yra parengusi ir vadinamąjį Nuotekų paketą, o dumblą reglamentuojančio LAND notifikavimas kitoms ES šalims jau numatytas šių metų kovo mėnesį. Tai pozityvūs postūmiai. Bet juos reikia pakoordinuoti, pakontroliuoti ir, neabejotinai, paraginti.

Viena diskusijos išvada – suburti darbo grupę, kurios uždavinys – sukurti vieningą nuotekų tvarkymo sistemą. Kaip sekasi eiti link šio tikslo?

Darbo grupė nuotekų ir skystųjų atliekų tvarkymo sistemos tobulinimui jau buriama. Jos užduotis: teikti siūlymus dėl būtinų sistemos pakeitimų ir sukurti strategiją esminei dabartinės nuotekų ir skystųjų atliekų tvarkymo sistemos reformai, kuria būtų užtikrinamas kokybiškas ir aiškiai organizuotas nuotekų ir skystųjų atliekų sutvarkymas, bei skaidrus tvarkymo sistemos vykdymas visiems sistemos dalyviams keliant vienodus reikalavimus ir nustatant vienodas atsakomybes. Ši bendradarbiavimo platforma buriama iš mokslo, verslo, atsakingų valstybės institucijų, atliekų tvarkytojų ekspertų, taip pat įmonių, atliekų turėtojų, vežėjų ir perdirbėjų. Iki kovo 6 d. laukiame siūlomų atstovų ir koordinuojant Aplinkos ministerijai pradėsime darbą. Panašios patirties yra jau sėkmingai vykstant analogiškam darbiniam bendradarbiavimui tobulinant vieningos gaminių ir pakuočių atliekų sistemos (GPAIS) veikimą ir taisant jos klaidas. Šioje darbo grupėje dirbs ir ankstesnės grupės atstovų. Visi entuziastingai nusiteikę dalintis savo idėjomis, patirtimi, pasiūlymais ir suinteresuoti sparčiu, sklandžiu bei skaidriu sistemos sutvarkymu, tad net neabejoju, ledai ne tik pajudės, bet ir pasistūmės gerokai į priekį.

Kokius svarbiausius žingsnius Lietuvai reikėtų žengti, kad ateityje nepasikartotų panašios nelaimės, kokios atsitiko pastaruoju metu?

Kaip jau įsitikinime ir kitose srityse ir šioje, didžiausia problema – požiūrio klausimas. Teisinis reglamentavimas iš esmės yra geras, bėda yra neefektyvus jo laikymasis, abejingumas tiek verslo, tiek tvarkytojų, tiek kontrolės lygmenyje. Taršos ir tūrių apskaitos prietaisų diegimo prievolė, manau, labai išskaidrintų vandentvarkos įmonių veiklas ir panaikintų nevienodų sąlygų taikymo atskiriems ūkio subjektams praktiką. Būtini rimti pokyčiai tiek įmonių vadovybės lygmenyje, tiek esminė pertvarka pačioje aplinkos kontrolės sistemoje, galimai reikalaujant ir personalo atnaujinimo. Kita vertus, nėra didesnio vėzdo kaip kokybe ir pažangos priemonėmis konkuruojantis kolega. Tai vienas svarbiausių faktorių, jau įrodžiusių veiksmingumą kituose atliekų tvarkymo sektoriuose, ir neabejotinai pasitvirtinsiantis nuotekų bei skystųjų atliekų tvarkyme. Esu nusiteikusi eiti iki galo ir kartu su bendraminčiais telkdami pastangas ir koordinuodami veiksmus, atversime kelius pažangaus požiūrio, sąžiningai besitvarkančio ir skaidriai konkuruojančio verslo plėtrai, aiškiai nustatant vienodas aplinkosauginių ir kitų reikalavimų sąlygas visiems. Išimčių ir nuolaidžiavimo verkšlenantiems, neskaidriais ir nesąžiningai būdais veikiantiems verslams tikrai nebus; jie bus priversti išeiti iš komforto sąlygų. Daug problemų, neabejoju, išspręs ir vadinamasis „Nuotekų paketas“, kurį Seimui jau greit žada pateikti Aplinkos ministerija. Individualių nuotekų ir skystųjų atliekų turėtojų registravimo sistema ir šių atliekų tvarkymo strategija, numatanti atliekų sutvarkymo pagal jų rūšis tvarką, suteiks esminį postūmį ne tik racionaliam šių atliekų sutvarkymui, bet tiek skystų atliekų, tiek ir atgautų žaliavų (dumblo) panaudojimui naudingų produktų (pvz. biodujų) gamybai. Tikimės, kad sudarytoji kompetentingų atstovų darbo grupė sukurs daug idėjų, pasiūlymų, sprendimų.

 

Užs. Nr. VV-76