Povilas Žagunis apie savivaldos ir gyvenimo pokyčius

Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis tarybos nariu tapo 1990 metais – per pirmosios Nepriklausomoje Lietuvoje rajono tarybos rinkimus. Vietos politikoje dirba 25-erius metus, iš jų 15 – meru.

Gerbiamas mere, ne taip seniai šventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Ką ši data Jums priminė?

Viskam būna savas laikas. Ir tas savas laikas ateina kiekvienam skirtingu metu. Lietuvai jis atėjo 1990 metų kovo 11 dieną, kai mūsų žmonėms reikėjo priimti atsakingą sprendimą dėl šalies nepriklausomybės ir tas sprendimas buvo labai sėkmingas.

Todėl, manau, ta diena kiekvienam žmogui sukelia tik jam svarbius prisiminimus. Tuometinis vaikas tuos įvykius vienaip prisimena, paauglys – kitaip, vidutinio amžiaus žmonės – dar kitaip. Kiekvieno amžiaus tarpsnio žmogui ta diena buvo svarbaus posūkio taškas. Kaip teigė Aleksandras Algirdas Abišala, tada nepriklausomybės ateitimi tvirtai tikėjo 30 procrntų, tiek pat abejojo, o likusieji žiūrėjo, kas bus.

Per pirmuosius nepriklausomos Lietuvos rinkimus, vykusius 1990 metų balandžio 4 dieną, buvau išrinktas į Panevėžio rajono tarybą. Abejonių, rūpesčių ir nežinios buvo kaip ir kiekvienam žmogui.

O kas labiausiai tada Jums kėlė nerimą?

Buvome įpratę prie vienos sistemos ir nežinojome europietiškos sistemos veikimo.  Tad buvo labai daug neaiškumų. Buvo ir gąsdinimų, ir įvairiausių šnekų, kad būdami vieni mes prapulsime. Šiandien matome, kad neprapuolėme, o turime geriau negu tikėjomės.

Kaip vyko pirmosios rajono tarybos rinkimai?

Tada rinkimai vyko teritoriniu principu ir į tarybą buvau išrinktas dabartinėje Velžio seniūnijoje. Palyginti su prieš tai vykusiais rinkimais, šie buvo visiškai kitokie. Nebebuvo skiriamas kandidatas-deputatas. Buvo rinkimų kampanija, per kurią vyko susitikimai su žmonėmis, prisistatymai, agitacija.

Kas labiausiai įstrigo iš susitikimų su žmonėmis?

Man nebuvo sunku susitikinėti su žmonėmis, nes Panevėžio rajone dirbau nuo 1975 metų. Tad per rinkimų renginius sutikdavau nemažai pažįstamų. Ir įmonėje, kurioje tada dirbau, buvo daugiau kaip tūkstantis darbuotojų.

Dabar sunku būtų atkartoti, ką per susitikimus su žmonėmis kalbėdavome, tačiau mus visus vienijo tikėjimas, kad kuriame nepriklausomą Lietuvą. Dabar niurzgesių kartais būna daugiau negu tada.

Tada tikėjome, kad netrukus gyvensime kaip Švedijoje…

Taip. Ir net terminai buvo numatyti, kada kas pasikeis. Tačiau ir keitėsi. Pradedant pirmosios tarybos rinkimais ir baigiant sprendimais, turėjusiais įtakos visam šalies gyvenimui.

Susirinkote į pirmąjį tarybos posėdį, koks jis buvo, juk  tarybos nariai atstovavo įvairioms politinėms jėgoms?

Be abejo, atstovavimas įvairioms politinėms jėgoms kūrė tam tikro priešiškumo atmosferą. Ir į tarybos pirmininkus buvo keliamas ne vienas kandidatas. Vieną kandidatą į pirmininkus buvo pasiūlę Sąjūdžiui atstovaujantys tarybos nariai, kitą – Lietuvos komunistų partijai. Pirmininkas buvo renkamas slaptu balsavimu. Laimėjo Sąjūdžio atstovas ir sėkmingai tarybos darbui vadovavo per visą kadenciją, trukusią penkerius metus.

Paskui padarėte kelių kadencijų pertrauką?

Taip, padariau dviejų kadencijų pertrauką. Politikoje nedalyvavau penkerius metus, nes viena kadencija truko trejus metus, kita – dvejus. Gal buvo ūpas dalyvauti politikoje kiek nukritęs, gal ir didesnio prašymo dalyvauti nesulaukiau.

2000 metais apsisprendėte grįžti į politiką, kokie motyvai tokiam sprendimui pastūmėjo?

Tam tikras noras aktyviau dalyvauti, sprendžiant rajono problemas. Tada jau kitaip, negu per pirmąją kadenciją, buvo priiminėjami tarybos sprendimai. Klausimai, prieš priimant sprendimą, jau būdavo išsamiau išnagrinėjami ir išdiskutuojami.

Ir toje kadencijoje Jūs buvote išrinktas Panevėžio rajono meru?

Ne, tada meras buvo Alfredas Pekeliūnas.  Meru buvau išrinktas 2004 metais, Alfredą Pekeliūną išrinkus į Seimą.

Ir kai pačiam buvo pasiūlyta tapti meru, nebuvo abejonių?

Žinoma, kad buvo. Tai buvo didžiulis apsisprendimo klausimas ir labai labai svarsčiau, ar verta priimti tą pasiūlymą. Būdamas tarybos nariu labai gerai mačiau, koks mero darbas ir gerai supratau, kas manęs laukia, jei būsiu išrinktas. Tačiau tada mero rinkimai buvo paprastesni ir, sakyčiau, gan neįdomūs, nes tai buvo partijų susitarimo rezultatas. Susitaria dvi partijos, ir tu tampi meru.

Tačiau tada paprasčiau merai buvo ir nuimami. Kai kuriose savivaldybėse po tris-keturis kartus merą pakeisdavo.

Visiškai teisingai. Dvi-trys partijos sutūpė smėlio dėžėje ir nuo rytojaus jau kitas meras.

Tai kaip Panevėžio rajonas nuo tų žaidimų atsilaikė?

Vadovaujant savivaldybei labai svarbus gebėjimas pastebėti, ką reikia daryti šiandien, nes rytoj gali būti per vėlu, bendravimas su kiekvienu tarybos nariu, nepaisant, kokiai politinei jėgai jis atstovauja.  Man nėra svarbu, kokiai partijai priklauso tarybos narys. Man svarbu, kaip jis žiūri į vieną ar kitą rajonui svarbią problemą, kaip jis pamato, ko labiausiai reikia rajonui tuo metu. Ir dabar nesureikšminu partinės priklausomybės. Tariamės tiek su pozicijos, tiek su opozicijos nariais. Ir rajono biudžetą priimame be didesnių ginčų ir rietenų.

O tiesioginiai mero rinkimai savivaldos istorijoje, Jūsų nuomone, svarbus politinis sprendimas?

Drąsiai cituoju savo pirmąjį sakinį, pasakytą 2004 metais, kai partijoms susitarus į mero pareigas buvo pasiūlyta mano kandidatūra. Tada pasakiau: jei būčiau išrinktas Panevėžio rajono gyventojų, visai kitaip jausčiausi. Todėl visą laiką buvau už tiesioginius mero rinkimus, svarstant įstatymo pataisą dėl tiesioginių mero rinkimų ne kartą teko dalyvauti Seimo posėdžiuose. Mano nuomonė visą laiką buvo vienareikšmiška: turi būti tiesioginiai mero rinkimai. Visais kitais atvejais meras yra pasamdytas pagal susitarimą.

Kaip keitėsi savivalda per 15 Jūsų darbo meru metų?

Keitėsi visais aspektais. Ir rinkimais, ir valdymu, ir administravimu, ir savivaldos galimybėmis. Atsirado pirmoji ES parama, teikiama per SAPARD programą. Vėliau atsirado ES finansiniai laikotarpiai, atvėrę naujas galimybes savivaldybėms tvarkytis. Prisimenu, kaip viename kultūros centre pakeitėme supuvusias grindis. Koks tada tai buvo įvykis… Dabar įgyvendiname visiškai kitokio lygio projektus, iš pagrindų keičiančius rajono infrastruktūrą, viešąsias paslaugas ir kitas savivaldai svarbias sritis. Be abejo, gyvenimą keičia įvairiose srityse vykdytos ir vykdomos reformos. Ne visada jos atitinka savivaldos lūkesčius, bet turime vadovautis priimtais teisės aktais, patinka tos reformos ar nelabai.

O rajono pokyčius galima vardyti ir vardyti. Kad ir toks pavyzdys. Pernai, pasinaudodami ES parama, valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšomis išasfaltavome apie 30 gatvių. Suveskime visas į vieną vietą, kokį atstumą gausime? Atnaujinta daugiau kaip 40 daugiabučių gyvenamųjų namų. Suvežkime juos į vieną vietą, kai kurių rajonų centruose tiek namų net nėra.

Panevėžio rajonas yra žiedinė savivaldybė, ir mes neturime to centriuko, apie kurį galėtume pasakyti: mes čia gyvename, čia visi mūsų planai ir viltys, bet neužmirštame ir pakraščių.  Kadangi mes centro neturime, mes neužmirštame viso rajono. Stengiamės visą rajoną tolygiai plėtoti. Mes vykdome ES nuostatą, kad kiekvienas kaimelis turi pajusti, kad jis yra Europos Sąjungos dalis.

Žinoma, yra skaudžių pokyčių. Tai emigracija. Ką atkūrus Lietuvos nepriklausomybę turėjome ir ką dabar turime? Tada rajone buvo daugiau kaip šeši tūkstančiai mokinių, dabar ir trijų nebėra.

Tačiau, nepaisant gerėjančios gyvenimo kokybės, kaip sakėte, žmonės paniurna. Kaip manote, kodėl?

Ne kartą esu sakęs, kad mums reikia mažiau niurnėti. Nesu visai linkęs sutikti su kai kuriais viešai skelbiamais skaičiais. Vienas jų, kad 23 procentai šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Pasižiūriu, kur žmonės važiuoja, kur ir kaip keliauja, ką parduotuvėse perka, ir tuo skaičiumi labai suabejoju. Trečią kadenciją esu Europos regionų komiteto narys ir tenka pavažinėti po visą Europos Sąjungą. Lietuvoje gyvename ne prasčiau negu kitose ES šalyse.  Mes neretai be pagrindo reiškiame nepasitenkinimą gyvenimu savo šalyje.

Kuo darbas Europos regionų komitete naudingas Lietuvos savivaldai?

Europos regionų komitetas nedalija išteklių, nesprendžia klausimų dėl projektų finansavimo. Komitetas rengia paruošiamuosius dokumentus. Per tuos kelerius metus esu pristatęs vieną nuomonę. Pateikiau nuomonę apie mokinių maitinimą ir pieno produktų naudojimą mokinių mityboje. Pateikti savo nuomonę komitete nėra paprasta. Vis tik didesnę įtaką turi didžiosios šalys narės. Tačiau svarstant įvairius klausimus pasisakome, ir tos mintys komitete yra išgirstamos. Komiteto posėdžiuose kalbėjau dėl mūsų ūkininkams mokamų mažesnių išmokų, vilkų medžioklės ribojimų.

Daug metų aktyviai dalyvavote Lietuvos savivaldybių asociacijos veikloje, kuo svarbi savivaldybėms asociacija?

O kas daugiau gali atstovauti savivaldybėms? Čia gi šluotos principas. Po vieną savivaldybės nedaug ką pasiektų. Asociacija savo funkcijas atlieka puikiai. Žinoma, tobulumui ribų nėra ir asociacijos veikla tobulėja. Man teko dirbti su asociacijos prezidentu Ričardu Malinausku. Jis labai kompetentingai atstovavo savivaldybėms. Ne prasčiau atstovauja ir Mindaugas Sinkevičius. Juk daugelis savivaldai svarbių įstatymų ir buvo priimti asociacijos rūpesčiu.

Geriausi per penkiolika metų patirti įspūdžiai?

Vienas geriausių – prasidėjo tiesioginiai mero rinkimai. Kitas dalykas – pokyčiai, kurie vyksta tiek Panevėžio rajone, tiek kitose savivaldybėse, įgyvendinant ES finansuojamus projektus. Be šios paramos tokių pokyčių nebūtų. Ir, žinoma, kartu su manimi dirbantys žmonės. Man visą gyvenimą sekasi dirbti tarp gerų žmonių, su geromis komandomis.

 

Kalbino Justė Brigė