20 gegužės, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Išbridęs iš kasdienybės

Paklaustas, kaip išgyvena ūmai pasiekusią baisią negandą, koronaviruso pandemiją, Pociūnėlių medžio drožėjas, muzikantas ir aktyvus vietos bendruomenės narys Zigmas PAULAUSKAS kalbėjo: „Nėra taip baisu, kaip kai kam atrodo. Atsirado laiko nudirbti savus darbus, daugiau pabūti savo namuose. Niekur be reikalo nevaikštau, todėl galiu pasakyti, kad koronaviruso beveik nejaučiu. Aišku, norėčiau kažkur išvažiuoti, nes šią vasarą atostogų tikriausiai neturėsiu. Paskelbus karantiną neaikčioju, jeigu kas nepatinka“.

Nesiskelbia žinomu drožėju

Keliu į meną jį pavedėjo mama, gražiai piešusi ir šiaip buvusi meniškos sielos moteris. Sulaikęs kvapą vaikas stebėdavo, kaip jos popieriumi vedžiojama ranka kuria įspūdingus vaizdelius. Meno grožis ir jo galybė tiesiog pavergė ir Zigmą.

Drožybos iš medžio pradmenis Zigmas gavo iš baisogaliečio Edvardo Belokopitovo, kuris savo kūriniais ir patarimais sugundė imtis tokio amato. Pirmasis savarankiškas jo darbas vaizdavo merginą, laikančią išskleistą vėliavą su užrašu „Lietuva“, o tolėliau buvo saulė ir Gedimino pilis. E. Belokopitovui šis Zigmo kūrinys labai patiko, o pradedančiam drožėjui tai buvo didžiulė staigmena.

Z. Paulausko darbo įrankiai drožiant – kirvukas ir kalteliai. Nemato jis tragedijos, jeigu kas nepavyksta, ir tokį darbą tenka sukūrenti. Iš tiesų priekabiai vertina savo drožinius, nes idealių negali būti. Pradžioje darbas atrodo, lyg ir neblogai, bet kitą dieną jau visai kitaip. Vyras nuoširdžiai prisipažįsta, jog gal kartais pritrūksta didesnio kruopštumo ar ypatingos kantrybės. Prieš baigdamas drožinį, darbą paspartina, lyg jau būtų atsibodę jį daryti.

Drožia daug ką, ypač jei gerai sekasi ir tam turi noro. Rodo juvelyriškai išpjaustytą gėlių puokštę, kuri pareikalavo nepaprasto kruopštumo. Daugybę savo darbelių Zigmas išdalijo ar padovanojo. Stebino tai, kad iš savo kraštiečių ar pažįstamų pinigų neima. Dėl kainos tariasi tada, jeigu užsako svetimi. Save Z. Paulauskas laiko mėgėju drožti. „Jeigu turiu laiko, ko tai nedaryti. Turtų nekraunu – jų į kapus nenusinešiu“, – aiškią savo gyvenimišką nuostatą išsakė jis. Bendruomenės pirmininkės idėjas noriai įgyvendina.

Miestelio kapinėse, vos į jas įėjus, drožėjas ketina pastatyti gražų kryžių, kuris tarsi sveikintų čia apsilankančius. Tai būtų dovana Pociūnėliams.

Vietos slaugytojai, medikei, kurią susirgusieji gali prisišaukti bet kuriuo paros metu, galvoja pagaminti dovaną, įprasminančią jos darbą. Taip kartu išreikštų pagarbą visiems Lietuvos medikams, pirmosiose linijose besikaunantiems su koronavirusu.

Pradžioje buvo muzika

Kažkada Z. Paulauskas itin stengėsi įvaldyti armoniką. Iš pradžių lūpinę armonikėlę, vėliau tėvų nupirktą dumplinę. Groti niekas nepamokė. Pradėjo pats, sugalvodamas savo melodiją. Mama tokią sūnaus muziką dar šiaip taip pakentė, bet tėvas, grįžęs iš darbo, pageidaudavo, kad groti jis eitų į verandą. Į Baisogalos vaikų muzikos mokyklą atėjo jau turėdamas supratimą apie muziką. Natas pažino dar pradinėse paprastos mokyklos klasėse. Bet pritrūko kantrybės įgyti muzikinį išsilavinimą.

Atėjus laikui išeiti į sovietinę armiją, galėjo likti tarnauti Lietuvoje. Vienam kariniam orkestrui kaip tik reikėjo muzikanto. Bet buvo noras pabuvoti kažkur toliau, geriau pažinti svetimus kraštus. Atsidūrė Gruzijoje, Kutaisyje. Čia nedrąsiai prasitarė esąs muzikantas. Jam padavė natas, uždengė kūrinio pavadinimą, bet Zigmas sugrojo keletą taktų. Ir dveji metai pralėkė su garnizono orkestru. Turėjo groti įvairių švenčių metu, netgi laidojant grįžusius karstuose iš Afganistano. Teko girdėti: jeigu prastai grosią, gali ir patys atsidurti Afganistane. Taigi Z. Paulauskas  susipažino su Gruzija ir jos žmonėmis, patyrė jų draugiškumą ir vaišingumą.

Grįžęs į Lietuvą, Z. Paulauskas tapo Baisogalos kaimo kapelos „Žvangulis“ nariu. Daugelyje šalių su ja koncertavo, pasiekė net Afriką. Žavėjosi Italijos, Prancūzijos senovinėmis pilimis, vaizdingomis šių šalių apylinkėmis. Bet grįžtant namo, vos pasiekus Lietuvos ribas, iš džiaugsmo suvirpėdavo širdis: čia – Tėvynė. Su „Žvanguliu“ ne kartą pasirodė per televiziją.

Miestelis jau kaip savas

Jau 10 metų Z. Paulauskas gyvena ir dirba Pociūnėliuose. Čia susitiko Genutę, kultūros darbuotoją, kuri tapo jo ištikima gyvenimo drauge. Pažintis užsimezgė įsitraukus į meno saviveiklą. Čia Zigmas visur tiko: mokėjo groti keliais muzikos instrumentais, turėjo neblogą balsą. Z. Paulauskas dirbo ir meno vadovu. Bet užuot dirbęs su kolektyvu, žmonėmis, būdavo priverstas sėdėti ir rašyti kažkokius planus. „Rašyti ataskaitą galima kažką padarius, bet planuoti, ką veiksi ateityje, atrodė tikras absurdas. Sovietiniais laikais klestėjusi biurokratija išlikusi iki šiandien“, – sakė Z. Paulauskas.

Sužinojęs, jog yra atleidžiamas kaip neturintis diplomo, liudijančio apie muzikinį išsilavinimą, jis tarsi kokią naštą nuo savęs nusimetė. Labai čia pravertė turėta staliaus profesija. Įsidarbino Pociūnėlių pagrindinės mokyklos ūkio dalyje. Darbų čia – nors verskis per galvą. Šios mokyklos direktorius – irgi meno žmogus, taigi abu lyg ir bendraminčiai. Atsirado Zigmui daugiau laiko ir drožybai.

Neatsisakė jis ir saviveiklos. Bet apgailestavo, kad į ją mažokai ateina jaunimo. Z. Paulauskas turėjo jaunųjų gitarisčių būrelį. Tačiau kai patarė nagučius pasitrumpinti, jos kaip kregždės į šonus išsilakstė. Štai kaip pradingo merginų entuziazmas.

Z. Paulauskas prisidėjo prie bažnyčios vidaus dažymo, jos aplinkos tvarkymo. Padeda ruoštis katalikiškoms šventėms. Siūlė Zigmui ir zakristijono pareigas. Jis atsisakė vien dėl to, kad nepatogiai jaustųsi, kai reikėtų rinkti pinigus.

 

 


23 gruodžio, 2024

Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni sekmadienį aplankė Lietuvoje dislokuotą savo šalies karinį kontingentą, vykdantį NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse, […]

Vita Daniliauskas / Dariaus Pavalkio nuotr.
21 gruodžio, 2024

Prieš 70 metų, Kūčių išvakarėse, tarsi lenktyniaudamas su Kūdikėlio Jėzaus atėjimu, Griškabūdžio parapijos narių Liudos ir Vytauto Daniliauskų šeimoje apie […]

19 gruodžio, 2024

Seimas pakoregavo buvusios kadencijos parlamentarų sudarytą 2026 metais minimų Lietuvai svarbių įvykių, asmenybių sukakčių ir kitų atmintinų datų sąrašą. Tokią […]

18 gruodžio, 2024

Sostinės taryba kompozitoriui, ilgamečiam berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ vadovui prof. Vytautui Miškiniui suteikė Vilniaus garbės piliečio vardą. Toks įvertinimas […]

Gintarės Grigėnaitės nuotr
17 gruodžio, 2024

Šiandien Kultūros ministerijoje 2024 m. Bronio Savukyno premija įteikta rašytojai, eseistei, žurnalistei Gintarei Adomaitytei. Premija ji įvertinta už daugiametę ekspresyvią […]

15 gruodžio, 2024

Buvęs Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Justinas Kvėglys sutiko per maždaug pusantrų metų į savivaldybės biudžetą grąžinti 13,7 tūkst. eurų, […]

14 gruodžio, 2024

Gruodžio 10 d. pasibaigė pusę metų trukęs dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ idėjos sukūrimo konkursas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka […]

Modesto Endriuškos nuotr.
13 gruodžio, 2024

„Galiausiai civilizacijos žūsta dėl to, kad klauso savo politikų, o ne savo poetų”, – sakė vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių kino […]

Bibliotekos nuotr.
13 gruodžio, 2024

Gruodžio 12 d. prie Radviliškio Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios susirinko Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto nariai, norėdami geriau susipažinti […]

12 gruodžio, 2024

Gruodžio 12 d. Šiandien Lietuvos sezono Prancūzijoje uždarymo diena. Sezoną užbaigs būgnininko, perkusininko, kompozitoriaus bei vizualiojo meno kūrėjo Vladimiro Tarasovo […]

11 gruodžio, 2024

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Burbiškio dvaro istorijos muziejuje (Radviliškio r.) iki sausio 18 dienos veikia šventinė paroda „Senoviniai Kalėdų eglutės […]

Danutė Ardzijauskaitė / Birutės Nenėnienės nuotr.
11 gruodžio, 2024

Gyvenantieji atokiau nuo pernakt apšviestų didmiesčių ar rajono centrų metų pabaigoje kaip niekas kitas patiria metų pabaigos trumpųjų dienų ir […]

Talpūnuose gyvenanti Almutė Laučiūnienė „YouTube“ kanale paskelbė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio savo įdainuotų liaudies dainų ir giesmių bei savo sukurtų dainų / autorės archyvo nuotr.
11 gruodžio, 2024

Talpūnų kaime, Kaišiadorių rajone, netoli Žaslių miestelio gyvenančią Almutę Laučiūnienę muzika kasdien lydi nuo vaikystės. Jos tėvelis Kazimieras buvo didelis mėgėjas dainuoti, […]

10 gruodžio, 2024

Seimas linkęs suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Antradienį už tai numatantį nutarimo projektą po svarstymo balsavo 71 […]

10 gruodžio, 2024

Biblioteka – erdvė, kur susitinka kartos, dalijamasi patirtimi ir drauge mokomasi. 2024 m. gruodžio 6 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje […]

9 gruodžio, 2024

Palangoje esantis Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinys Jono Šliūpo muziejus dabar lankytojus pasitinka ne tik atnaujintu pastatu, bet ir tvarkinga, […]

6 gruodžio, 2024

Lietuvos kultūros sostinės titulą perima Druskininkai – kurortas, garsėjantis ne tik sveikatinimu, bet ir intensyviu kultūriniu gyvenimu, kuris 2025-aisiais taps […]

6 gruodžio, 2024

Tarp keturių istorinių Lietuvos sostinių įsikūrusius Kaišiadoris anksčiau daugelis pravažiuodavo neužsukdami. Šiais metais viskas pasikeitė: į miestą traukiniais ir automobiliais […]

6 gruodžio, 2024

34-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija skirta literatūros tyrinėtojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei, Vilniaus universiteto profesorei emeritei Viktorijai Daujotytei-Pakerienei už autobiografinių […]

3 gruodžio, 2024

Trumposios prozos skaitymų festivalis „Imbiero vakarai“, prasidėjęs prieš dvidešimt metų ir skirtas rašytojui Jurgiui Kunčinui atminti, vėl nustebino žodžio meistryste […]