Amerikos atradimai ir praradimai
Minėdamas JAV nepriklausomybės šventę prisikroviau į galvą keistų minčių.
Pirma ir paradoksalu pasirodė tai, kad Ameriką atrado tas, kuris visiškai jos neieškojo.
Genujietis, žinomas Kolumbo pavadinimu, pateikė karaliui projektą, kelio į Indiją statybai, gavo finansavimą ir leidosi projektą įgyvendinti. Jei ispanų karalius būtų dabartinės Europos Briuselyje, turėtų konstatuoti, kad formalūs projekto tikslai nepasiekti, lėšos išleistos ne pagal paskirtį, ir minėtas jūrininkas gal būt netgi privalo atlyginti nuostolius. Jei būtų bandęs rašyti savo projekte, kad atras iki šiol nežinomą Pasaulį, iš viso nebūtų gavęs finansavimo.
Laimė, Europos biurokratai tuomet dar nebuvo gimę, o Kolumbo atradimas iš esmės pakeitė pasaulį. Suprantama, ne iš karto, bet pakeitė. Europa dar ilgai buvo ekonomikos ir politikos „svorio centras“, bet…
Antra, šiandien matome, kad po atradimo sukūrėme Ameriką visai ne tokią, kaip planavome. Anuomet niekas nemanė, kad ji taps galingiausia pasaulio valstybė. Vieniems ji buvo vietą pasiplėšikauti, kitiems – vieta pabėgti iš pabodusios Europos ar paieškoti laimės.
Ameriką – europiečių nuodėmių, klaidų ir godumo kūrinys. Naująjį žemyną jie pavertė plantaciją, į kurią suvežė darbo jėgą iš Afrikos, sukurdami istorijoje nematytą rasių mišinį, kuris savo ruožtu sukūrė originalią „džiazinę“ kultūrą. Sukųrė ir, kaip šiandien nenuslėpsi, daug moralės problemų. JAV kūrėjai – monarchijų priešai ir pilietinių laisvių šaukliai – buvo vergų savininkai, o jų liberalizmo ir konservatyvizmo politinės mišrainės eksperimentas rodėsi būsiąs nevykęs ir trumpalaikis. Jei šiandien kas baiminasi dėl JAV skilimo ir naujo pilietinio karo, tai baiminasi čia ir dabar. Prieš daugiau kaip pusantro šimto metų praūžės pilietinis karas europiečių per daug nejaudino – Jungtinės Valstijos buvo agrarinis pasaulio užkampis. Jei kas tada būtų pranašavęs jai didžiosios valstybės ateitį, butų sulaukęs piršto pasukiojimo prie smilkinio. Kaubojai ir miestelių šerifai niekados nevaldys daugiau, nei žirgas sukaria per dieną!
Šiandien matome, kad Jungtinės Valstijos, kokių nesitikėjome, laimėjo pasaulinius karus, įskaitant šaltąjį, iš tos, nuo kurios nepriklausi niekas, tapo šalimi, nuo kurios priklauso viskas.
Buvo laikas, kaip Vakarų Europa suprato, kad Amerikai išėjus iš Europos, į ją kaip mat ateis rusai. Ir manė teisingai. Amerikiečiai irgi manė, kad jie yra tikrieji Pasaulio Tvarkos saugotojai, ir tuo didžiavosi.
Nūdienos europiečiai ir amerikiečiai kitokie. Europiečiai leidžia sau tyčiotis iš JAV prezidento, iš amerikietiškos (ne)kultūros, siūlo mokytis veikiau prekybos nei geopolitikos pagrindų, siūlo netrukdyti Europai santykiauti su Kinija ir moralizuoti apie demokratiją. Amerikiečiai staiga suvokia, kad tai jie moka už tų besityčiojančių europiečių saugumą ir nesulaukia net kuklutės padėkos, kad prieš juos siundomas „trečiasis pasaulis“, ir jos – Valstijos – turi gėdytis visko, ką pasiekė savo istoriniame gyvenime, gėdytis, kad yra galingiausia pasaulio valstybė, bene vienintelė (vis dar) gebanti imtos globalios atsakomybės.
O jeigu jos imtų ir išnyktų, pavyzdžiui, nugrimzdę į naują pilietinį-rasinį karą, pralaimėjusios kovą su kokiu virusu, „užkariautos“ migrantų…
Kaip pasakau tokią frazę, man irgi dažnai rodo pirštą, sukiojamą prie smilkinio. Visai suprantu. Riboto geopolitinio mąstymo protas pasaulio be Amerikos neįsivaizduoja, neįsivaizduoja, kad kažkada mums Amerikos nebuvo ir gal be jos nebuvo taip blogai. Bet tai nieko, riboti mąstymo protai neįsivaizdavo pasaulio be Romos, Bizantijos, Osmanų, Habsburgų ir sovietų.
Peržvelgus ateities tyrimo specialistų rašinius, atrodo, kad gandai apie Amerikos mirtį dar ankstoki, greičiau bankrutuos kitai ar Maskvos kunigaikštytės valdovo kadencijos baigsis, nei išnyks kažkada netyčia atrasta Amerika. Tačiau su ja nebegalima elgtis taip lengvabūdiškai, kaip iki šiol. Donaldas Trumpas teisus – kairuoliškasis barbarizmas rado nišą savo griaunamosioms užmačioms. Jam, tiesa, trūksta proto, bet gal ir gerai, kad trūksta, galiausiai nepadarys nieko racionalaus ir priimtino daugumai…
Ir visai pabaigai… Mes visi turime ir savas amerikas, savo širdyse, savo svajonėse. Jos gal jau ir atrastos, tik mes, kaip tas Kolumbas, nesuprantame, ką atrandame…
Užsk. Nr. EV-204
