Bronis Ropė: „Negalėjau leisti, kad tiesioginių išmokų klausimas būtų išstumtas“

Nors COVID-19 pandemija sutrikdė daug ekonominių procesų, tačiau gamtos ritmo ji nesustabdė, kaip ir žemės ūkio darbų. O įsibėgėjusi vasara žemdirbiams, toli gražu – ne atostogų metas. Priešingai, šios krizės metu visi dar labiau pajutome, kad maisto gamybos užtikrinimas vidaus rinkoje yra vienas iš valstybės saugumo garantų. „Žemės ūkio politikos klausimai, ypač tiesioginių išmokų suvienodinimas, pandemijos metu mano darbotvarkėje išliko prioritetiniais“, – sako Europos Parlamento narys Bronis Ropė.

Šią savaitę ūkininkų organizacijoms pateikėte naujausią informaciją apie tai, kas vyksta dėl tiesioginių išmokų žemdirbiams suvienodinimo. Kokių žinių turite? 

Tiesioginės išmokos – vienas aktualiausių klausimų mūsų ūkininkams. Tai dalis jų pajamų, nes negaunant išmokų, žemės ūkis Lietuvoje būtų tikrai nuostolingas. Tad natūralu, kad žemę dirbantys žmonės domisi ir laukia bet kokios su tuo susijusios informacijos. Juk labiausiai į neviltį varo nežinia, kuri neleidžia planuotis ateities.

Karantino metu pajutau, kad tiesioginių išmokų klausimas dėl pandemijos aktualijų gali būti išstumtas į europinės politikos paraštes. Negalėjau to leisti, tad inicijavau kreipimąsi į ES institucijas dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo, kurį kviečiau pasirašyti visus Europos Parlamento narius. Tiesa, ne visi europarlamentarai pasirašė šį dokumentą – iš konservatorių atstovų netgi gavau atsakymą, kad rūpintis žemės ūkiu pandemijos metu yra ciniška ir jie tame tikrai nedalyvaus. Tačiau, mano nuomone, būtent šiandieninėmis aplinkybėmis, kai dėl pagalbos nukentėjusiems nuo COVID-19 priemonių konkuruoja daugybė veiklos sričių, kaip niekad svarbu užsitikrinti kuo daugiau kolegų europarlamentarų palaikymo, tad susisiekiau su visais be išimties Europos Parlamento nariais elektroniniu paštu. Surinkome svarų parašų skaičių, kuris net leistų teikti pataisas dėl tiesioginių išmokų konvergencijos tiesiai svarstymui į Europos Parlamento plenarinį posėdį, apeinant komitetus. Kreipimasis su surinktais parašais įteiktas Europos Parlamento, Europos Komisijos vadovybėms bei Europos Tarybai. Toks tiesioginis europarlamentarų spaudimas ES institucijoms stipriai padidina mūsų šansus pasiekti savo tikslą.

Ir šiandien jau turiu ypač „šviežią“ žinią, gautą prieš porą dienų tiesiai iš Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen, kuri atsakė į šį mano inicijuotą europarlamentarų kreipimąsi. Pirmininkė savo oficialiame atsakyme akcentuoja žemės ūkio svarbą, pritaria, kad konvergenciją būtina tęsti, kad nediskriminavimas yra viena pamatinių ES vertybių. Gera žinia, kad Europos Komisijos pirmininkė suvokia ir pripažįsta kertinį žemės ūkio vaidmenį, kuris dar labiau atsiskleidė pandemijos metu. Tačiau mes negalim atsipalaiduoti, kol tai tėra oficialūs supratingumo žodžiai, o ne konkretūs mums priimtini sprendimai.  

Tai jau ne pirmas Jūsų kreipimasis į Europos institucijas dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo, kai rinkote europarlamentarų parašus… Ar ankstesni dokumentai davė rezultatų? 

Taip, tikra tiesa, praėjusių metų pabaigoje inicijavau Baltijos šalių Europos Parlamento narių kreipimąsi, kuriame raginama užtikrinti tiesioginių išmokų suvienodinimą. Priminsiu, kad Baltijos šalių ūkininkai gauna pačias mažiausias tiesiogines išmokas ES. Tad Lietuvos, Latvijos ir Estijos europarlamentarų pasirašytas dokumentas buvo įteiktas naujai patvirtintai Europos Komisijai pačią pirmąją jos darbo dieną, taip pat Europos Parlamento vadovybei ir Europos Sąjungos Tarybai. Ši iniciatyva sulaukė, mano vertinimu, didelės sėkmės, nes Europos Parlamento Prezidentas Davidas Maria Sassoli man atsiuntė oficialų atsakymą į kreipimąsi, kuriame pabrėžiama, kad Europos Parlamentas skirs ypatingą dėmesį šiam klausimui. Jis rašė, kad Europos Parlamentas, dalyvaudamas tarpinstitucinėse derybose dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų ir daugiametės finansinės perspektyvos 2021-2027 metams, skirs ypatingą dėmesį, kad tiesioginės išmokos tarp skirtingų šalių narių ūkininkų būtų paskirstytos sąžiningai.

Anksčiau daug kalbėjote apie kartu su Lietuvos ūkininkais inicijuotą peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“, kurią pateikėte Europos Parlamento peticijų komitetui. Ar ši iniciatyva jau užgeso?

Jokiu būdu! Kaip tik prieš porą savaičių mane pasiekė Europos Komisijos atsakymas dėl šios peticijos. Atsakymas mums palankus – jame pažymima, jog peticijoje buvo pateikta nauja informacija, kuri toliau turi būti nagrinėjama Europos Sąjungos tarpinstitucinėse derybose dėl daugiametės finansinės programos. Mums pavyko pasiekti, jog kartu su ūkininkais teiktos peticijos pagrindu būtų organizuojami klausymai Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros bei Peticijų komitetuose. Po šių svarstymų daugiau nei 52 tūkstančių ūkininkų pasirašyta peticija pripažinta kaip turinti pagrindą ir toliau bus nagrinėjama. Klausymai komitetuose kol kas atidėti dėl pandemijos. Tačiau tikimės, kad rudenį klausymai vyks toliau, o spalio bei lapkričio mėnesiais planuojamas Europos Parlamento balsavimas plenarinėje sesijoje dėl naujosios Bendrosios žemės ūkio politikos.

Taip pat prieš savaitę gavau Europos Komisijos nario, atsakingo už žemės ūkį Janusz Wojciechowski, atsakymą į mano paskutinę užklausą Europos Komisijai, kurioje klausiau, ar Komisija yra numačiusi tęsti išorinės konvergencijos procesą pereinamojo laikotarpio metu ir kuriais metais Komisija planuoja visiškai įgyvendinti sprendimą užtikrinti, kad „visos valstybės narės iki 2020 m. turėtų pasiekti bent 196 EUR už hektarą dabartinėmis kainomis“. Atsakyme teigiama, kad bendros žemės ūkio politikos teisės aktų sistema dar nepatvirtinta, o naujoje daugiametėje finansinėje programoje nuo 2021 m. siūloma tęsti valstybių narių tiesioginių išmokų konvergencijos procesą. Vėl gi, nieko konkretaus, tačiau nuolatos gaudama tokias užklausas, Europos Komisija jaučia mūsų spaudimą ir privalės į jį atsižvelgti.

Žemdirbių organizacijas kvietėte stebėti užvakar vykusį Europos Parlamento nario iš Estijos Riho Terras organizuotą nuotolinį renginį dėl nesąžiningų tiesioginių išmokų Baltijos šalių žemdirbiams. Kas svarbaus buvo jame pristatyta?

Taip, detaliau besidominčius tarptautine tiesioginių išmokų klausimo „virtuve“ kviečiau prisijungti prie kolegos iš Estijos renginio. Pirmiausia dėl to, kad kartu su Lietuvos ūkininkais, kurie tiesiogiai skatino kaimyninių šalių žemdirbių organizacijas, mums pavyko pasiekti Baltijos šalių Europos Parlamento narių ir žemdirbių aktyvumą dėl tiesioginių išmokų konvergencijos. Iki šiol Estija buvo pasyviausia šiuo klausimu. Tad labai džiaugiuosi, kad kolega R. Terras ėmėsi lyderystės savo šalyje. Jaučiu, kad tam įtakos turėjo bendri mūsų su Lietuvos ūkininkais veiksmai. 

Renginio metu R. Terras atkreipė dėmesį, kad Baltijos šalyse tiesioginės išmokos siekia vos daugiau nei pusę ES vidurkio, tačiau mūsų gamybos kaštai net didesni nei ES vidurkis. Šis europarlamentaras davė labai gerą signalą, jog asmeniškai prisiima atsakomybę spausti savo frakciją Europos Parlamente, kad ši palaikytų Baltijos šalims reikalingus sprendimus. Štai čia yra vienas iš svarbiausių darbo Europos Parlamente aspektų. Geras europarlamentaras turi įtikinėti kiekvieną savo frakcijos narį palaikyti savo iniciatyvas, kad posėdžių metu jau galėtų kalbėti ne tik savo vardu, bet ir su visos frakcijos palaikymu.

Aš labai dėkingas savo Žaliųjų/ELA frakcijai, kuri po ilgų įtikinėjimų, po išsakytų argumentų patikėjo manimi ir dabar vieningai palaiko tiesioginių išmokų suvienodinimo klausimą. Tik per aktyvumą, per nuolatinį bendravimą galėjau įgyti frakcijos kolegų pasitikėjimą ir gauti įtakingas pareigas formuojant europinę žemės ūkio politiką. Ne kartą kreipiausi ir į kolegas europarlamentarus iš Lietuvos, siūlydamas dėti daugiau pastangų įtikinėjant savo frakcijų narius palaikyti tiesioginių išmokų konvergencijos klausimus. Tačiau, deja, ne visi tame mato prasmę. Žinoma, daug patogiau nusimesti atsakomybę pasakant „ką aš vienas galiu padaryti, kai frakcija galvoja kitaip“. Tad labai džiaugiuosi esto R. Terras ryžtu perkalbėti didžiulę frakciją.

Renginyje buvo ir kitų pranešėjų. Ar galėtumėt pakomentuoti jų pateiktą informaciją?

Estijos Žemės ūkio ir prekybos rūmų pirmininkas Roomet Sormus pastebėjo, kad išlaidos žemės ūkyje auga sparčiau, nei gaunama vertė. Pajamos iš žemės ūkio stabiliai mažėja. Galiu pridurti, kad pas mus Lietuvoje situacija tokia pati. Ūkininkai tikrai ne be reikalo rengia protesto akcijas ir reikalauja veiksmų, kol nepraradome žemės ūkio sektoriaus.  

R. Sormus teisingai pastebėjo, kad skaičiuojant išmokas buvo pasirinktas nepalankus referencinis laikotarpis, nes tuo metu Baltijos valstybėse buvo maži žemės ūkio paskirties žemės plotai. Kai kurių žemės ūkio sektorių net nebuvo. Buvo kur kas mažesni derliai. Šiandieninės tiesioginės išmokos vis dar susietos su tuo senu referenciniu laikotarpiu, nors nuo tada, kai įstojome į ES, stipriai padidėjo dirbamos žemės plotai, derlingumas, produktyvumas. Visose Baltijos šalyje situacija analogiška. Ir skaičiuojant bendrą ES paramą žemės ūkiui, Baltijos šalys – pačiame grafiko gale. Istorinėmis referencijomis paremta sistema neatspindi šiandieninių realijų ir šiandieninės situacijos. Todėl perskaičiuoti tiesiogines išmokas pagal atnaujintą dirbamų žemės plotų statistiką yra vienas iš mūsų reikalavimų jau minėtuose mano inicijuotuose dokumentuose, kuriuos pasirašė tiek Baltijos šalių, tiek ir daugelis europarlamentarų iš kitų šalių. Konvergencija vyksta per lėtai ir nepakankamai. Jei nieko nekeisime, mūsų gamybos kaštai ir toliau išliks didesni nei ES vidurkis, o išmokos tokiais tempais iki vidurkio nepriartės. 

Uždavėte renginyje taip pat dalyvavusiam  Europos Komisijos Žemės ūkio generalinio direktorato biudžeto padalinio vadovui Frank Bollen klausimą, kada Europos Komisija ketina įgyvendinti Vadovų Tarybos sprendimus, pagal kuriuos tiesioginių išmokų konvergencija jau turėjo būti įvykdyta prieš keletą metų. Ar sulaukėte atsakymo?

Taip, norėjau gauti atsakymą, kada bus įgyvendinti konkretūs ir jau gerokai vėluojantys įsipareigojimai Baltijos šalių, tame tarpe ir Lietuvos žemdirbiams. Deja, Frank Bollen vengė konkretaus atsakymo. Anot jo, kaip Baltijos šalys kelia klausimą dėl per mažų tiesioginių išmokų, taip didžiausias išmokas gaunančios šalys kelia klausimą, ar konvergencija apskritai reikalinga ir nenori mažinti savo gaunamų išmokų vardan teisingumo Baltijos šalių atžvilgiu. Manęs toks atsakymas nestebina. ES politika visada buvo ir bus atviras derybų laukas, kur tai, kaip mums pavyks išsiderėti sau palankius sprendimus, priklauso, visų pirma, nuo mūsų pačių šalyje rinktų europarlamentarų vieningumo, nuo mūsų iniciatyvos ir įdirbio savo skirtingose frakcijose, taip pat nuo tarptautinio bendradarbiavimo, kurio geru pavyzdžiu tampa vieningos Baltijos šalių europarlamentarų bei ūkininkų iniciatyvos. 

Esu įsitikinęs, kad susitelkimas, politinių intrigų vengimas ir nuoseklus ūkininkų, jas atstovaujančių organizacijų bei politikų bendradarbiavimas duos taip laukiamą rezultatą. Kartu jau nuveikėme daug darbų, tad nenuleiskime rankų ir neleiskime sugriauti to, ką bendromis jėgomis sunkiai statome.

Ačiū už pokalbį.

Užsk. Nr. BR-13