Meditacijos apie didžiąją Lietuvą: apie pilietybes ir jų referendumus

Kodėl referendumas dėl dvigubos (vadinamos, daugybinės) pilietybės liko neatsakytas? Kodėl lietuviai ypač iš to plataus pasaulio liko savotiškai nuskriausti?

Todėl, kad buvo sprendžiama skubotai ir visai neišsiaiškinus, ko gi iš tikro savo piliečių klausiame. Klausiame, kiek pilietybių reikia visai nesuprantant pačios pilietybės prasmės. Tad kaip kas suprato, taip ir balsavo.

Pasakyti, kas yra pilietybė, nėra jau taip parasta. Reikalas tas, kad per pastarąjį pusšimtį metų pilietybės supratimas pakito.

Iki Antrojo Pasaulinio karo pilietybė buvo suvokiama labiau kaip patriotinis prisirišimas prie savo šalies, didele dalimi ir tautiškumo supratimas. Būti piliečiu, reiškė turėti vieną tėvynę visame kame – nenormalu buvo kitaip, nenormalu būti dviejų šalių patriotu.

Antrasis Pasaulinis karas, pabėgėliai, migrantai, šį supratimą gerokai sujaukė, o pastarųjų dešimtmečių integracijos ir migracijos pakeitė iš esmės. Šiandien žmonijos didžiuma pilietybę suvokia kaip kokią sutartį su ta ar kita valstybe, sutartį, kuria žmogus įsipareigoja laikytis valstybės įstatymų papročių, tvarkos, dirbti ir mokėti, o valstybė jį savo ruožtu saugo ir gina. Tad nebėra nieko keisto ir smerktino sudaryti sutartis su keliomis valstybėmis, sutartį vienai valstybei legaliai pakeisti sutartimi kitai. Atsiradę antrinės pilietybės (tokios kaip ES, vis mes esame ES piliečiai) dar labiau pakeitė pilietybės sampratą.

Pasakysiu savo nuomonę. Nematau nieko blogo mylėti savo tėvynę, kuri pagimdė ir išaugino, bet tuo pačiu juk nieko blogo jausti dėkingumą ir meilę tai šaliai, kuri priglaudė ką negandoje, o ką ir laimės paieškose. Pavyzdžiui aš, esu lietuvis (turi vieną pilietybę, jei ką), bet išties myliu šalį, vadinamą Šveicarija, kuri leido man įgyti solidų ir originalų išsilavinimą. Turėjau teisę ten gyventi, buvau savaip įsipareigojęs. Ir nieko čia blogo.

Lietuvoje pilietybės referendumas baigėsi niekuo, nes vieni balsavo už senąją patriotinę pilietybę, kuri jokių „dvigubų“ nenumato, kiti balsavo už pilietybę kaip sutartį. Gavosi taip, kad į tą pačią balsadėžę metė atsakymus į visai skirtingai suprastus klausimus. Tad kitaip baigtis ir negalėjo.

Ar šiandien mes norime išsiaiškinti, kokia pilietybė yra ta tikroji. Mes norime, ir iš tiesų labai reiktų tai padaryti. Bet ar nori esama ir būsima valdžia? Čia jau kitas klausimas.

Užsk. Nr. EV-205