Velnio krėslas galėjo būti Gedimino kėdė

Velnio krėslu vadinamas ritualinis akmuo šalia Padievaičio piliakalnio Kvėdarnos seniūnijoje yra gulėjęs kitoje vietoje. Tai nustatė Klaipėdos universiteto profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus vadovaujama komanda, tyrinėjanti šventvietę šalia Padievaičio. Istorikams jau nekyla didelių abejonių, kad Padievaitį galima vadinti ir Gedimino piliakalniu – jo tyrinėjimai ir kryžiuočių kronikų įrašai rodo, kad būtent čia 13 a. antroje pusėje ir 14 a. pirmoje pusėje yra stovėjusi pirmoji Gedimino pilis. Antroji buvo Vilniuje, kur Gediminas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Velnio krėslu vadinamas akmuo Druskio upelio pakrantėje istorikams tebėra didžiulė mįslė. Ar gali būti, kad senovės žemaičiai garbino velnią ir jo vardu vadino į krėslą panašų akmenį? Už paveldėsaugą atsakinga Šilalės rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Jurgita Viršilienė sako, kad toks pavadinimas greičiausiai yra atsiradęs ne pagonybės laikais, bet gerokai vėliau. Krikščionių misionieriai, norėdami atbaidyti žemaičius nuo pagoniškos šventvietės, jos ritualinį akmenį galėjo pavadinti velnio vardu.

Bet ar šventvietė tikrai buvo čia, kur dabar guli Velnio krėslas? Profesorius V. Vaitkevičius tuo labai abejoja. Tyrinėdami aplinką šalia akmens, archeologai rado po juo storą, daugiau kaip metro kultūrinį sluoksnį. Vadinasi, akmuo čia atsirado vėliau, kai kultūrinis sluoksnis jau buvo susiformavęs. Iš kur atsirado? Jis galėjo nuslinkti Druskio šlaitu nuo jo viršaus, kur būta gyvenvietės.

Kita įdomi aplinkybė – kasinėdami kultūrinį sluoksnį apie Velnio krėslą, plaudami ir sijodami gruntą, archeologai randa jame smulkių keramikos šukių ir kaulų likučių. Tai ne žmogaus, bet gyvulių, o gal ir laukinių žvėrių kaulų likučiai. Labai panašu į buvusį sąvartyną. Šventvietė ir sąvartynas – ar tai suderinama? Galimas daiktas, senovės žemaičiai nuo savo gyvenvietės, kuri buvo šlaito viršuje, metė gyvulių ir žvėrių atliekas žemyn į šlaitą. O šventvietė ir jos ritualinis akmuo galėjo būti ne čia, bet šlaito viršuje, tik per kelis šimtus metų akmuo natūraliai nuslinko į apačią.

– Bet visa tai – tik pamąstymai. Tai dar nėra nustatytas faktas, – pabrėžia profesorius. – Šiandien, atliekant kasinėjimus, mums atrodo vienaip, o rytoj, radus naujų faktų, gali kilti kitos hipotezės.

Tačiau dėl vieno dalyko profesorius neabejoja – tai seniausia Lietuvoje žinoma kėdė. Kvėdarna tampa Žemaičių istorijos ašimi – ji turi pirmąją Gedimino pilį ir seniausią Lietuvos kėdę. Kam ta kėdė galėjo būti naudojama? Profesoriaus manymu, ji galėjo būti skirta labai svarbiam asmeniui – pilies žyniui ar vadui. Galėjo būti naudojama ir įvesdinimo ritualams. Tarkim, įvesdinami Škotijos karaliai turėjo padėti koją ant ritualinio akmens su pėdos įduba. O čia, prie Druskio upelio, įvesdinamas asmuo galėjo būti sodinamas į ritualinę kėdę… Išeitų, kažkada čia galėjo būti pasodintas ir Gediminas, vadinasi, tas akmuo gali būti pirmasis Gedimino sostas? Profesorius į tokius pasvarstymus žiūri atsargiai, mat jiems pagrįsti reikėtų daugiau faktų. Na, bet turimi faktai tokioms versijoms neprieštarauja!

O kad akmuo gulėjo kitur, patvirtina ir vyresnieji kvėdarniškiai. Vytautas Jucius prisimena, kad čia jo vaikystės laikais buvo atliekami kažkokie kasinėjimai, o jie, vaikai, atbėgdavę pažiūrėti. Jie matė, kaip didelis kranas buvo pakėlęs Velnio krėslą.

 – Aš nežinau, iš kurios vietos kranas pakėlė tą akmenį, ar jį padėjo į tą pačią vietą. Bet jis tikrai buvo pakeltas. Paskui tas akmuo paliko gulėti dilgėlyne, – prisimena Vytautas.

Apie ankstesnius tyrinėjimus žino ir archeologai. Jie buvo atliekami prieš 49 metus. Pasak V. Vaitkevičiaus, tai buvęs nepalankus metas tokiems tyrinėjimams – archeologai ekspedicijoms gaudavę trumpas kelių dienų ar vienos dienos komandiruotes, radinių datavimo metodika irgi buvo mažiau pažengusi. O šiandien profesoriaus komanda ramiai darbuojasi dvi savaitės ir anksčiau tyrinėtoje vietoje dar randa naujų artefaktų. Be profesoriaus čia dirba dar viena profesionali archeologė Aistė Kazimieraitė. Visi kiti – ir Paulina Reketytė, ir Vaidas bei Jonas Jasiai, ir Vaidas Rindzevičius – savanoriai mėgėjai. Dirba jie ne už pinigus – tik todėl, kad įdomu. Kas iš Skaudvilės, kas iš Kėdainių, Jonavos ar Vilniaus. Radome čia ir du vaikinus kvėdarniškius – Deivydą Pocių bei Edviną Toliušį. Apie archeologinius kasinėjimus jie sužinojo iš savo mokytojo Eugenijaus Ivanausko, kuris prieš keletą savaičių pats dalyvavo piliakalnio kasinėjimuose.

 Padievaičio (Gedimino) piliakalnio ir jo aplinkos tyrinėjimai atliekami pagal Europos sąjungos finansuojamą piliakalnio archeologinio komplekso sutvarkymo ir pritaikymo lankymui projektą. Turistams taps lengviau prieinamas ne tik pats piliakalnis, bet ir Velnio krėslas – iki jo bus nuvestas pėsčiųjų takas, įrengtas tiltelis per Druskį. Archeologai skuba pasinaudoti pertrauka, kai rangovė UAB „Kvėdarsta“ turėjo pristabdyti darbus ir palaukti, iki pasibaigs paukščių perėjimo laikas, ir Aplinkos ministerija duos leidimą kirsti medžius. Kasinėjimams savanorių užtenka, bet užkasti ir išlyginti perkasą reikėtų daugiau žmonių, ir archeologai norėtų rajono valdžios paramos. Tyrinėtojus aplankęs vicemeras Tadas Bartkus jiems tokią paramą pažadėjo.