Kaip su ta propaganda?
Reikia ar nereikia blokuoti nedraugiškų šalių TV kanalus ir kitas informacines priemones? Diskusija vyksta jau ne pirmus metus, vyksta labai nekonstruktyviai, nes nesutariama, kokios turi būti tos blokavimo priemonės, ir kokios pasekmės laukia.
Reiškinys, populiariai vadinamas „fake news“, atsirado ne šiandien. Jis net ne visad reiškė tik blogį. Pasaulinių karų frontuose buvo skleidžiama ne tik propaganda apie priešus, bet sukurtos ištisos priešo klaidinimo sistemos, „nutekinami“ netikri slapti dokumentai ir pan. Kai kas sako, kad Šaltąjį karą Vakarai laimėjo be kita ko ir nugalėdama sovietinę propagandos mašiną.
XXI amžius duoda puikias galimybes rinkti ir atsirinkti informaciją, tačiau internetas ir socialiniai tinklai yra vienu metu ir informacijos lobynas ir informacijos šiukšlynas – viskas viename, o atskirti grūdus nuo pelų, pasirodo, ne taip jau ir lengva. Kartais ir specialia siekiama neatskirti.
Norint atsakyti į klausimą – reikia ar nereikia drausti ir blokuoti melą ir propagandą, galima ar negalima tai daryti, tenka išnagrinėti keletą skeptiškų teiginių.
Sakoma, kad draudimas ir žiniasklaidos priemonių uždarymas prieštarauja informacijos laisvei ir su ja susijusioms žmogaus teisėms. Tie kurie prieš kelis šimtmečius kūrė žmogaus teisių principus, o po Antrojo Pasaulinio karo rašė visuotinių žmogaus teisių dokumentus buvo savotiškai naivūs. Jie tikėjo, kad leidus žmogui rinktis, jis pasirinks racionaliai, protingai, jokiu būdu nekenkdamas savo ekonominei ar socialinei prigimčiai. XXI amžius rodo, kad žmogus renkasi dažniausiai, „trumparegiškai“ vadovaujasi daugiau emocijomis nei sveiku protu. Propagandos kūrėjai tą žino. Internetas ir socialiniai tinklai yra gera terpė manipulioti emocijoms, žmogaus žingeidumu ir lengvatikyste Propagandistai ir melagingų žinių skleidėjai tuo ir naudojasi.
Netiesa, kad demokratinės bendruomenės nereguliuoja informacijos laisvės. Net ir labai reguliuoja. Visi žinome, kad yra visokie N-14, yra sugriežtinamas tam tikros informacijos skleidimo laikas, yra segreguojami kanalai, yra ribojimai reklamuoti ir pan. Todėl kokio nors informacijos šaltinio licencijos anuliavimas iš esmės neprieštarauja žiniasklaidos laisvės principams. Reikia tik argumentuotai pagrįsti, kodėl ta ar kita licencija turi būti naikinama. Grėsmės nacionaliniam saugumui argumentas daugiau negu pagrįstas, ypač dabar, kai pasaulis realiai ruošiasi veikiau karingam nei taikingam laikmečiui.
Sakoma, kad jei kas labai norės, tikrai žiūrės ir klausys, gyvename globalios informacijos epochoje, niekaip neuždrausi… Taip, kiekvienas gali nutaikęs progą, žvilgtelėti pro gyvatvorę į kaimyno daržą ar net susigundyti rakto skylutės galimybėmis. Ir nelabai gali už tai bausti. Galima drausti. O gal nereikia? Esu draudimų priešininkas.
Esame pratę drausti. Štai mūsų parduotuvės mėgsta rašyti – alkoholį pardavinėti draudžiama. Na, bet jeigu mokėsi draudimą apeiti, gausi alkoholio ir galėsi jaustis beveik didvyris. Amerikoje parduotuvėse rašoma – „Yra neteisėta pardavinėti alkoholį jauniems žmonėms.“ Skirtumas akivaizdus. Kiekvienas, kuris bando pirkti ar parduoti, nėra joks didvyris, tiesiog smulkus niekšelis, nesilaikantis įstatymo. Žodžiu, ne apeini draudimą, o laužai teisę. Būti nusikaltėliu nėra malonu, net kai už tai jokia reali bausmė nenumatyta. Gėda… pakankamai rimta bausmė.
Sakoma, kad rusiškas programas žiūri daug žmonių, žiūri ne dėl propagandos… bet propagandai galiausiai gauna. Jei domėsitės tik „kultūra“ ir „menais“, jums įrodinės, kad niekas už rusus nerašė geros prozos, o visus mokslo atradimus taip pat padarė rusai.
Yra tokia padorumo sąvoka – jei visuomenė kultūringa turi suprasti, kas yra derama, kas nederama. Rusiškų programų aptarimas turi išnykti iš mūsų diskurso, kaip nederamas. Tiesiog tos Rusijos mūsų gyvenime tegu būna mažiau. Ir bus mažiau, kai sumažės pasiūla.
Galiausiai kyla klausimas, ar Rusijos (Kinijos taip pat) propaganda paveiki?
Ne tiek paveiki, kiek mes ją demonizuojame. Gyvenome juk kelis dešimtmečius sovietinėje valstybėje, tačiau jos propagandai taip iki galo ir nepasidavėme. Matom, kad laisvėje ilgiau gyvenęs pasaulis kartais greičiau praranda imunitetą tai propagandai. Gal todėl, kad tiki (vis dar), kad viso pasaulio žinių rengėjai yra nuoširdūs ir bent jau stengiasi būti teisingi.
Ko gi ta Rusija ar Kinija iš mūsų nori? Gal nėra tokios naivios, kad galvotų, jog jas pamilsime? Nėra tokios naivios, kad galvotų, jog viskuo patikėsime. Veikiau nori, kad niekuo netikėtume, kad šiek tiek bijotume, kad netikėtume vieni kitais. Mūsų karta vis dar savotiškai „serga“ nuo tos buvusios Sovietų valstybės. Mums reikia visiškai naujos generacijos, kuri ne gyventų kasdien prisimindama, kaip ten buvo sovietmečiu, o tiesiog pamirštų, kad tas sovietmetis buvo. Rusija šito kaip tik nenori, nenori būti pamiršta, nes tai priartina jos mirtį.
Melagingo žinios gali mus pralinksminti, tačiau laisvais padaro tik tiesa. Beje, taip!
Užsk. Nr. EV-209