Meditacijos apie didžiąją Lietuvą: kada pasivysime pasaulį?
Anos vasaros pabaigoje (taigi, dar gerokai prieš pandemiją) teko dalyvauti vakarėlyje, kurio daugumą sudarė piliečiai, vadinę save inteligentais-humanitarais (kiti sakė, humanistais). Dauguma jų sakė esą sunerimę dėl Lietuvos būklės, jos negebėjimo finansuoti humanitarinę bendruomenę. Tiesa, tik vienas iš dešimties vakarėlio dalyvių apytikriai žinojo, koks yra šalies biudžetas, ir tik vienas beveik iš dvidešimties po ganėtinai ženklių pastangų suskaičiavo, kiek konkrečiai eurų reiškia tie 2 procentai BVP krašto gynybai… Nieko čia tokio, juk esame vis dar sovietinės sistemos sukurpta „inteligentija“, kuriai matematika ir fizika visada buvo kažkas „žemesnio“ už jų „humanizmą“.
Kur kas įdomiau nei biudžetas pasirodė galimybė intelektualiai-beprasmiškai ginčytis, ar XXI amžiuje WXQ suluošins lietuvių kalbą. Mūsų kalbą suluošino ne raidės, kurias galima įsivesti (kaip kadaise FŽŠČ…) ir „išsivesti“. Ją luošina ir toliau savam „gipse“ laiko įvairiomis lingvistinės dviprasmybės. Lietuvių kalboje reikia pakeisti žodžius, sąvokas jų reikšmę, suteikti jai naują prasmę. Kalbą kažkas turi taisyti – ne gramatiką, ir linksnių vartojimą, o reikšminį žodyną. Dalis sąvokų išsigimė dėl bendrų civilizacinių ydų – ką šiandien reiškia mylėti ir mylėtis? Kokia socialinė ir moralinė prasmė slypi žodyje šeima. Kitos sąvokos išsigimė dėl perversiškos politinės sistemos, – ką reiškia ir ką turėtų reikšti žodžiai – draugas, kolektyvas, partija, bendrija… Žodis politika asocijuojasi tikrai ne su bendrųjų visuomenės reikalų tvarkymu, kultūra asocijuojasi su pramoga, švietimas vis daugiau ne su mokymu o su mokytojų atlyginimais.
Kad žodžiai įgytų naujas prasmes, reikia keisti visą mūsų mąstymą apie visuomenės sanklodas. Mažai kas prisipažins mylintis marksizmą ar jo leninistines-stalinistines perversijas, tačiau politologai, sociologai ir kiti -logai vis dar aptarinėja visuomenė kaip klasių ir sluoksnių sistemą – ieško vadinamos viduriniosios klasės, inteligentijos (kas tai yra, išties?), darbininkijos. Klausimas ar tai svarbu ir ar tai formuoja mus kaip lietuvius, ar ne labiau šiandien formuoja prieraišumas amerikietiškam krepšiniui nei prieraišumas pseudotautiškiems klumpakojams. Ar ne tiesa, sakyti, kad tikrai mus vienija alus ir pergalės?
Pagal savo pačių suskurtą stereotipą mes esame išsvajotųjų Vakarų provincija, amžinai tuos vakarus kopijuojame, vejamės, nors žinome, kad niekad nepavysime.
O gal nereikia vytis, nes tas pasaulis seniai nuo mūsų nebėga…
Užsk. Nr. EV-212
