Ūkininkas iš Varėnos rajono: kaip internetas palengvino ūkio darbus
Lietuvoje skaitmeninė atskirtis yra ryški ne tik tarp skirtingų kartų, bet ir tarp didmiesčio bei kaimo gyventojų. Remiantis naujausiais Statistikos departamento duomenimis, interneto prieigą turi 77,7 proc. namų ūkių kaime ir 85,6 proc. didžiuosiuose miestuose. Atskirtis dar ryškesnė vertinant, kiek namų ūkių turi kompiuterius. Kaime tokių yra 70,9 proc., o didmiesčiuose – 82,4 proc. Ūkininkas Kęstutis Varanavičius keičia kaimo gyventojams nepalankią statistiką į savo gyvenimą įsileidęs technologijas.
Varėnos rajone, Krivilių kaime, gyvenančio ūkininko K. Varanavičiaus (53 m.) gyvenimo ritmą diktavo darbai ūkyje, todėl technologijos buvo antrame plane. Tačiau viskas pasikeitė po to, kai vyras apsilankė skaitmeninio raštingumo mokymuose ir įgytas žinias pritaikė savo veikloje.
„Po mokymų Alytuje ilgai nelaukęs nusipirkau išmanųjį telefoną, tuomet nuvykau į banką, kur man padėjo įsidiegti „Smart-ID“ programėlę. Netrukus po to internete aptikau, kad Varėnos rajone aukcione parduodamas traktorius. Norint jame dalyvauti, reikėjo pervesti avansą. Turėjau šiek tiek nesklandumų, bet užsiregistruoti į aukcioną pavyko. Po kurio laiko sužinojau, kad laimėjau. Man pranešė, kad per tris dienas reikia sumokėti už pirkinį, tačiau bankomate turėjau mažesnį nei reikalinga suma eurų limitą. Pamaniau sau, juk turiu el. bankininkystę ir „Smart-ID“, tai galiu apie pinigų gryninimąsi nė negalvoti. Savarankiškai atlikau mokėjimą ir įsigijau traktorių“, – džiaugiasi Kęstutis.
Rūpi daugiau nei vien socialiniai tinklai
Dalyvavęs ne vienuose kursuose ir gerokai skaitmeninę erdvę perpratęs Kęstutis nesustoja – žinias gilina savarankiškai, dar ir draugus bei pažįstamus moko įvairių gudrybių.
„Draugams tenka aiškinti esminius principus: kaip naudotis išmaniaisiais prietaisais, kaip surasti norimą informaciją. Visi išmaniuosius telefonus turi, tačiau nežino jų galimybių – sugeba tik socialiniame tinkle „Facebook“ panaršyti. Aš juos mokau, kad nereikia aklai tikėti visa informacija, esančia socialiniuose tinkluose, nes čia gausu vadinamųjų melagienų. Pasakoju, kaip naudotis „Google“ paieškos sistema, kaip ieškoti norimų prekių internetinėse parduotuvėse, kad nereikėtų po realias parduotuves važinėti ir laiko gaišti“, – savo žiniomis su draugais dalijasi ūkininkas.
Pasak K. Varanavičiaus, jam dabar jau sunku įsivaizduoti savo kasdienybę be interneto ir kompiuterio. Vyras pasakoja, kad sugedus vienam traktoriui nežinojo, kaip jį remontuoti, todėl „Youtube“ platformoje susirado vaizdo įrašą, kuriame demonstruojama, kaip tai daryti.
„Dirbtuvėse žiūrėjau vaizdo įrašą ir atkartojau visus jame rodomus veiksmus. Tokiu būdu sugebėjau išsiardyti ir susiremontuoti savo traktorių. Būna, kad man reikia kokios dalies ūkio technikai, tai pasižiūriu, ką viena internetinė parduotuvė siūlo, ką kita, palyginu kainas ir patogiai nusiperku tai, ko man reikia“, – vardija, ką gali nuveikti pasitelkdamas technologijas, ūkininkas.
Vyras drąsiai teigia, kad jo gyvenimas pasikeitė, tačiau jam dar maloniau stebėti, kaip keičiasi kitų.
„Apie ką mes dažniausiai kalbame kaime? Kas, ką pasakė. Jau verčiau tą laiką išnaudoti naujiems įgūdžiams įgyti. Kai buvau Krivilių bibliotekoje vykusiuose mokymuose, negalėjau atsistebėti, su kokiu entuziazmu ir kaip užsivedę senjorai mokosi. Jie tik ir laukia, kada dar galės grįžti į biblioteką. Smagu stebėti progresą, kai pirmosiose pamokose gyventojai mokosi su bibliotekos kompiuteriais, o į kitus ateina jau su planšetėmis ar kitomis priemonėmis“, – mintimis dalijasi Kęstutis.
Iššūkis – pritraukti vietos bendruomenę
Kęstutis mokytis pradėjo paskatintas savo žmonos, Krivilių kaimo bibliotekos bibliotekininkės ir projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio raštingumo mokymų lektorės Zitos Varanavičienės. Ji pasakoja, kad į kursus pritraukti kaimo žmones nėra taip paprasta, mat jų dienotvarkę lemia darbai daržuose, soduose ar ūkyje.
„Pirmieji skaitmeninio raštingumo mokymai mūsų bibliotekoje įvyko tik praėjusių metų gruodį. Kaime sunkiau surinkti dalyvius, kadangi tik žiemą vietos gyventojai yra kiek laisvesni – pavasarį, vasarą ir rudenį žmonės ūkininkauja, triūsia daržuose, dėl to trūksta laiko. Tačiau man pavyko rasti aktyvių ir smalsių bendruomenės narių. Nors mūsų kaimas teturi 400 gyventojų, subūriau tris grupes mokinių. Ketiname pamokas tęsti ir šią žiemą“, – sako Zita, pridurdama, kad kaimo bendruomenė po šių mokymų labai pasikeitė, o bibliotekos gyvenimas gerokai pagyvėjo.
Anot bibliotekininkės, kaime žmonės iš tiesų yra kiek atitolę nuo informacinių technologijų. Jie nori registruotis pas gydytojus internetu, apsipirkinėti internetinėse parduotuvėse, bet neturi tam pakankamai žinių, todėl labai džiaugiasi, kai to išmoksta.
„Mokymams temas rinkau atsižvelgdama į žmonių poreikius, kokių žinių jie stokoja kasdieniame gyvenime. Kartais sudėtinga iš namų kur išvažiuoti, būna iš mūsų kaimo į miestą nevažiuoja autobusas, todėl reikia gebėti ir pas medikus registruotis, ir nusipirkti tai, ko reikia, neišeinant iš namų, ir pajamas kasmet deklaruoti. Žinoma, labai populiari priežastis pradėti mokytis – galimybė vaizdo skambučiu bendrauti su užsienyje gyvenančiais vaikais ir anūkais“, – aiškina Z. Varanavičienė ir priduria, kad pagrindiniai jos „mokiniai“ yra vyresni nei 60 metų vietos gyventojai.
Lektorės teigimu, technologinė pažanga vyksta sparčiai, tad šiandien nebėra kitos išeities kaip tik prie to prisitaikyti ir pačiam tobulėti kartu.
„Tik pradėję mokytis žmonės dažniausiai labai bijo, nes nežino, ar sugebės perprasti, kaip naudotis kompiuteriu bei internetu. Tačiau ilgai netrukus jiems pavyksta peržengti psichologinius barjerus. Kai sekasi – tai juos dar labiau motyvuoja. Jie pamato, kad gali, kad viskas yra įmanoma. Supratau, kad mokant žmones kompiuterinio raštingumo svarbi yra ne tik suteikiama informacija, bet ir nuolatinis dalyvių padrąsinimas, paskatinimas. Žodžiai „viskas bus gerai“ šiuo atveju reiškia labai daug – ypač žmonėms, kurie neturi juos pamokyti ir pakonsultuoti galinčių vaikų“, – pasakoja Z. Varanavičienė.
