Tarp savų Biržų krašte. Dvi dienos, skirtos kardinolui Vincentui Sladkevičiui atminti
Rugpjūčio 20-ąją sukako 100 metų nuo Lietuvai ir jos laisvei daug nusipelniusio, žmonių ypač mylimo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo. Biržų žemė tapo šio iškilaus dvasininko biografijos dalimi. 1957 metais Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas sustiprino represijas prieš aktyviausius kunigus, o po dvejų metų, 1959-aisiais, vyskupą V. Sladkevičių ištrėmė į Nemunėlio Radviliškį, nedidelį šalia Latvijos sienos esantį Biržų rajono miestelį, kuris sovietmečiu buvo vadinamas lietuviškuoju Sibiru. Nuo didikų Radvilų laikų šiame krašte buvo stipri evangelikų reformatų bendruomenė, tad sovietų valdžia, matyt, tikėjosi, kad tai apsunkins ir ribos katalikų vyskupo veiklą.
Tremtis, virtusi Dievo palaima
Nemunėlio Radviliškyje į tremtį atvykusio vyskupo niekas nepasitiko ir nelaukė. Prieglobsčio teko ieškoti pačiam. Klebonijos nebuvo, ji sudegė per karą, kaip ir daug kitų miestelio pastatų. Iš pradžių vysk. V. Sladkevičių priglaudė zakristijonas, užleidęs jam kambarėlį su vėjo kiaurai perpučiamomis sienomis, sukiužusia krosnimi, per kiaurą stogą į kambarį bėgančiu lietaus vandeniu. Bet vyskupas ramiai priėmė gyvenimo nepatogumus, kantrumu stebindamas aplinkinius. Išgyveno septyniolika metų šiame rajono pakraštyje, namų arešte, be teisės išvykti, stropiai stebint įvairiems prižiūrėtojams.
„Jo tikrinti atvažiuodavo tikrai dažnai. Nežiūrėdavo paros laiko. Atvykdavo ir naktį. Bet kada“, – to meto įvykius prisimena Valentinas Karosas. Miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės padėjo vyskupui, kuo galėjo, šildė jį savo meile ir dėmesiu visi, ne tik katalikai, lankantys bažnyčią. Vysk. V. Sladkevičius tęsė ne tik sielovados, bet ir pogrindinę veiklą, palaimino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ idėją ir davė leidiniui pavadinimą. Čia gyvendamas, užmezgė ryšius su pogrindine Kauno kunigų seminarija, daug jos absolventų pats įšventino į kunigus. Čia, o vėliau ir Pabiržėje, vysk. V. Sladkevičius užsiėmė pogrindinių leidinių vertimu, leidyba bei platinimu, įtraukdamas į šią veiklą ir patikimus vietinius gyventojus.
1976 metais vyskupas buvo perkeltas į Pabiržės bažnyčią tarnavo iki 1982 metų. Iš pradžių jam Pabiržėje didelio palankumo nebuvo, tad vyskupui talkino atvykstantys Nemunėlio Radviliškio žmonės, bet labai greitai vyskupo asmenybės šviesa nuskaidrino ir šių žmonių santykius su ganytoju. Visus 23 tremties Biržų krašte metus ne tik rajono, bet ir visos Lietuvos žmonės – buvę kurso draugai, kunigai, Kauno kunigų seminarijos klierikai ir visi, kurie norėjo gauti vyskupo palaiminimą savo gyvenimui ir darbams ar tiesiog su juo pabūti, – važiavo į jo tremties vietą. Čia jie išgirsdavo išmintingą, viltį teikiantį žodį, patirdavo bendravimo džiaugsmą, sėmėsi tvirtybės. Oficialioji Jo Eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus tremtis, kurią pats vyskupas įvardijo ne kaip tremtį, bet kaip Dievo palaimą, nes „čia labai geri žmonės“, baigėsi 1982 metais.
Asmenybė, nešusi žmonėms šviesą ir viltį
Biržų krašto žmonės gerai prisimena V. Sladkevičių, sako, kad viskas „taip ryšku, tarsi būtų buvę vakar“. Nieko keisto, kad kardinolo 100-ųjų gimimo metinių minėjimui, kurio pagrindinis iniciatorius ir organizatorius buvo vyresnysis bibliotekininkas, kraštotyrininkas Evaldas Timukas, žmonės noriai aukojo pinigus, prisidėjo darbais, dalinosi prisiminimais. Atšventę Žolinės atlaidus Nemunėlio Radviliškyje, po savaitės visi su nekantrumu laukė šventės, skirtos jų mylimam vyskupui. Dviejų dienų renginius E. Timukui organizuoti padėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos muziejaus „Šiaurinė santaka“ bendruomenė, Utenos kultūros centras, projekto partneriu tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubas.
Iškilmė prasidėjo rugpjūčio 22 dieną Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Jonas Morkvėnas, giedojo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios mišrus choras „Adoremus“ (vadovė – Jolanta Antanaitienė).
„Simboliška, kad šventė prasideda Švč. Mergelės Marijos, Karalienės, dieną. Kardinolas Sladkevičius labai pasitikėjo Švenčiausiąja Mergele, buvo Marijonų kongregacijos narys, jo vyskupo herbe buvo Aušros Vartų Marijos paveikslas“, – homilijoje sakė vyskupas J. Kauneckas. Ganytojas kalbėjo apie kardinolo indėlį leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, drąsą ginant tikinčiųjų ir Bažnyčios teises, keliant ir drąsinant Lietuvą jos kelyje į Nepriklausomybę. Buvo paminėtos ne tik kardinolo V. Sladkevičiaus patirtos skriaudos, ligos, bet akcentuota jo dvasios stiprybė, kurios kardinolas sėmėsi iš gilaus tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu, stiprinosi visur jį lydėjusiu Švč. Mergelės Marijos užtarimu.
Po šv. Mišių renginys tęsėsi gražioje aikštėje netoli mokyklos stadiono, po didžiuliu ąžuolu, tikriausiai dar menančiu tuos laikus, kai šioje vietoje stovėjusiame namelyje gyveno vyskupas, kuriam, minint 100-ąsias gimimo metines, buvo pastatytas koplytstulpis. Paminklo autorius tautodailininkas Vidas Jatulevičius sakė, kad šis darbas jam nebuvo eilinis užsakymas, bet galimybė atiduoti pagarbą ypatingam žmogui.
Vysk. J. Kauneckui pašventinus koplytstulpį, skambėjo Utenos kultūros centro direktoriaus Eriko Druskino atliekamos liaudies dainos, mintimis apie kardinolą dalinosi Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Valionytė, Biržų savivaldybės mero pavaduotoja Astra Korsakienė, Nemunėlio Radviliškio mokyklos direktorė Edita Timukienė, Nemunėlio Radviliškyje gyvenantis E. Timukas. „Kardinolas V. Sladkevičius buvo Dievo dovana, nešusi šviesą, viltį ir tikėjimą šio krašto žmonėms“, – tokia buvo pagrindinė visų kalbėjusiųjų mintis.
Tą pačią dieną Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos salėje atidaryta paroda „Padaryk mane gerumo ženklu“, skirta kardinolo 100-osioms V. Sladkevičiaus gimimo metinėms. Idėjos autorius ir koordinatorius – E. Druskinas, rengėjai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarė Irena Andrukaitienė, vyskupo biografė Irena Petraitienė, bibliotekininkas ir kraštotyrininkas E. Timukas. Paroda pasakoja apie kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimą, ganytojišką veiklą. Keletas stendų skirta jo tremčiai Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje bei trumpam sugrįžimui į Biržus 1988 metais, jau tapus kardinolu.
Antroji diena: gyventi tikėjimu
Sekmadienį, rugpjūčio 23 dieną, kardinolo V. Sladkevičiaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai persikėlė į Pabiržę – vyskupas čia tremties sąlygomis gyveno nuo 1976 iki 1982 metų. Šv. Mišių aukai Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje vadovavo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, koncelebravo Pabiržės klebonas kun. Kostas Balsys, giedojo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios mišrus Sumos choras (vadovė – Viktorija Morkūnienė). Homilijoje vyskupas Linas kvietė dėkoti Dievui už kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimą ir ragino kiekvienam atsakyti į Viešpaties klausimą „Kuo jūs mane laikote?“, o tada gyventi tikėjimu, kaip tai darė kardinolas V. Sladkevičius.
„Sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi V. Sladkevičiui, vyskupui, kai iš jo buvo atimtos visos pareigos ir teisės, o pats ištremtas į Lietuvos pakraštį, protestantišką kraštą, tikintis, kad palūš. Bet Dievas veikia, jei tik mes tikime ir juo pasikliaujame“, – kalbėjo ganytojas. Vyskupas V. Sladkevičius net 23 metus tremtyje Biržų rajone sėkmingai darbavosi, savo gyvenimu liudydamas gyvąjį Dievą, kviesdamas seseris vienuoles, kunigus, kurie pas jį lankėsi, gyventi tikėjimu. Jo bičiuliai kunigai, vienas iš kurių buvo biržiečių mylimas klebonas Bronius Strazdas, užrašydavo vyskupo V. Sladkevičiaus pamokslus ir dalinosi jais su tikinčiaisiais bei kitais kunigais.
„Neužtenka tik gražių prisiminimų, reikia realių veiksmų. Gyvenkime tikėjimu – tai tegu būna mūsų kasdienybė, atsakymas Viešpačiui ir kardinolo V. Sladkevičiaus atminimo įprasminimas“, – kalbėjo vyskupas Linas.
Po šv. Mišių prie Pabiržės Švč. Trejybės parapijos klebonijos pastato atidengta ir vyskupo Lino pašventinta V. Sladkevičiaus tarnystės metams įamžinti skirta lenta (autorius – tautodailininkas V. Jatulevičius).
Tą pačią dieną Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos salėje pristatyta atsiminimų apie kardinolą V. Sladkevičių knyga „Savas tarp savų“ (sudarė ir parengė Irena Andrukaitienė ir Evaldas Timukas). Knygos viršelyje – kardinolas Vincentas Sladkevičius Romoje po iškilmingo ingreso, 1988 m. birželio 29 d. (fotografiją dovanojo kun. Algis Neverauskas, buvęs Biržų dekanas). Knygoje publikuojami žmonių prisiminimai, ikonografinė medžiaga, jau istorija tapusios nuotraukos.
Iškilmės tęsis kitais metais?
Į renginius Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje žmonės važiavo iš visos Lietuvos – dauguma tų, kurie pažinojo kardinolą. Kalbėta ir apie tai, kad šalies mastu kardinolo V. Sladkevičiaus 100-osios gimimo metinės buvo paminėtos gana kukliai. Reikia tikėtis, kad ši klaida bus ištaisyta, nes 2021 metus Seimas paskelbė V. Sladkevičiaus metais. Nors E. Timukas kreipėsi į Seimo narį biržietį Viktorą Rinkevičių, prašydamas inicijuoti sprendimo projektą, kad būtent šie, 100-ieji, V. Sladkevičiaus gimimo metai būtų paskelbti jo metais, Seimas nusprendė kitaip. V. Rinkevičius, projekto rengėjas ir teikėjas, tokį Seimo sprendimą paaiškino gal dar nedaugeliui žmonių žinomu, bet Lietuvai išskirtinai svarbiu faktu – šaliai atsidūrus pavojuje prieš 1991 metų sausio 13 d. įvykius, būtent kardinolui V. Sladkevičiui buvo patikėti saugoti du Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto originalai. „Tai rodo, koks svarbus buvo šis žmogus ir kaip juo pasitikėjo Lietuva bei valstybės vadovai – lemiamą akimirką į jo rankas atidavė svarbiausią paskelbtos Nepriklausomos valstybės įrodymą“, – kalbėjo Seimo narys V. Rinkevičius.
Kadangi nuo sausio 13-osios įvykių 2021 metais sukanka 30 metų, galima tikėtis, kad kardinolo V. Sladkevičiaus vardas ir jo nuopelnai Lietuvos Nepriklausomybei vėl sulauks dėmesio. O Biržų pilyje dar žmonių tebelankoma paroda „Padaryk mane gerumo ženklu“, skirta 100-osioms kardinolo gimimo metinėms, jau rugsėjį keliaus į Seimo rūmus ir ją galės pamatyti visos Lietuvos žmonės.
