Kovos prieš… laisvę
Sako, mes – europiečiai turėtume būti labai laimingi, nes esame, be kokių kitokių dalykų dar ir labai laisvi. Asmeninė laisvė mums atrodo absoliuti vertybė, dėl jos esame pasiruošę protestuoti, kovoti net…
Bet ne visas pasaulis toks. Islamo civilizacija, nors ir deklaruoja laisvą žmogaus pasirinkimą, dideliu asmeniniu laisvės lygiu nepasižymi. Veikiau atvirkščiai. Kaip rodo neseniai paskelbtas autoritetingo Cato instituto JAV tyrimas, asmeninės laisvės islamiškose šalyse vis mažėja. O keista tai, kad vietiniai žmonės dėl to ne tik pernelyg nenuogąstauja, bet netgi savotiškai remia vadinamuosius islamo fundamentalistus, kurie kovoja dažnai prieš europietišką asmeninė laisvės supratimą.
Minėtasis tyrimas apėmė keturias dešimtis šalių, kuriose musulmonai sudaro daugumą ar bent jau ženklią visuomenės dalį. Laisvė skaičiuojama pagal Pasaulinio laisvės indekso metodiką. Jei jūsų laisvės indeksas 10, esate absoliučiai laisvas, jei 0 – atvirkščiai. Taigi, pasaulio laisvės vidurkis yra 6,98. Vakarų Europoje, kuriai priklausome ir mes, jis siekia 9, o štai islamo šalyse yra mažiau nei 6.
Iš 1,9 milijardo pasaulio musulmonų tik 60 milijonų (arba 3 procentai) gyvena šalyse, kurių laisvės indeksas didesnis už pasaulio vidurkį, 30 milijonų gyvena vakarietiškos demokratijos šalyse. Tai ir viskas. Laisviausia islamiška (iš dalies) šalis yra Bosnija ir Hercegovina (indeksas 8,04) . Nuo jos nedaug atsilieka Albanija (8,01). Tai vis tik Europa. Manoma, kad Kitame sąrašo gale Sirija (2,53) bei Jemenas (2,75). Aišku, karas laisvės neprideda, bet šioje šalyje ypač aktyvios grupuotės, teigiančios, kad ta asmeninė laisvė kaip tik yra… blogis.
Tyrėjai neranda aiškios koreliacijos tarp asmeninės laisvės ir monarchinės sr respublikonės santvarkos. Šuo, matyt, pakastas ne čia. Kur kas daugiau asmeninę laisvę nulemia tikėjimo laisvė. 10-je iš tirtų 40 šalių religijos laisvė yra didesnė nei pasaulinis vidurkis, tačiau bendrai, vaizdas taip pat nekoks, nors, kaip sako žinovai, Koranas tikrai leidžia rinktis…
Kovotojų už laisvę niekada nestigo. Tačiau kodėl daugėja tų, kurie asmeninę laisvę laiko euroatlantinės civilizacijos brukamu blogiu?
Minėtasis raportas į šį sudėtingą klausimą neatsako, bet atsako kiti šaltiniai ir politinės tekstai. Islamo išpažinėjų (gal ne visų, bet bent jau kai kurių) akimis liberalus visuomenės tvarkyma(sis) sėja betvarkę, mažina drausmę ir atsakomybę, silpnina tikėjimą, ištikimybę savo genčiai ir valstybei. Tai iš esmės demoralizuojantis faktorius. Nenorėčiau su tuo sutikti, bet manoji darbo Afrikos šalimis patirtis rodo, kad afrikiečiai mus mato, deja, ne geroje šviesoje. Eiliniam „juodosios“ Afrikos šalies gyventojui europietis, tai dažniausiai atostogoms atvykęs turtingas lėbautojas, ieškantis pramogų, lėbautojas, negerbiantis vietinės kultūros, lėbautojas, įsitikinęs savo prigimties viršenybe. Vienos valstybės prezidentas kartą man pasakė, kad afrikiečiai niekaip nesupranta, kodėl Europos gyventojai, būdami turtingiausi ir labiausiai palaiminti pasaulyje, yra sparčiausiai išmirštanti civilizacija, išmirštanti, beje, savo noru. Su islamiškomis šalimis tokios didelės patirties neturiu, bet, man regis, gali būti panašiai.
O kai klausiu, kokia yra didžiausia laisvės vertybė Lietuvos moksleivių, besilankančių Seime, girdžiu, kad ta didžioji vertybė yra nebaudžiamai peikti valdžią ir elgtis ne pagal įprastas gyvenimo normas. Jei čia yra toks tikrai didžiosios vertybės, tai mūsų laisvės ateitis išties nekokia.
Užsk. Nr. EV-227
