Pastelės šviesoraščių link…

„Gyvenimas veltui nebėga, gyvenimas – Dievo laiškai. Gyvenimo grožis priklauso nuo to, kaip tuos laiškus skaitai“ – kadais girdėtą posmelį priminė subtilioje Gabrielės Venckutės dovanotoje akvarelėje nutapytos senučiukės pašto dėžutės. Jautriai palietė. Norisi jas užpildyti laiškais. Todėl rašau. Laišką. Jums.

Apie tai, kaip rugpjūčio 3–8 dienomis menų studija „Smiltys“ išvyko ieškoti „Nuostabiosios žemės“ ir Šviesos. Kodėl? Kad dėl savęs ir dėl Jūsų atrastų bei išjaustų 19–20 a. pirmosios pusės menininkų pamėgtą tapytojų rojų – Nidą. Kad parvežtų kitokią parodą negu lig šiol matėte. Tapytą sausa pastele. Taip, ši technika nėra populiari. Ji primiršta, nors nepamiršta. Stebuklinga savybė – pastelė tarsi sutverta paprastumui perteikti ir vertybe paversti kiekvieną akimirką. Tai tiesioginis subtilus, perregimas, minkštas, jautrus, o panorėjus – drastiškas, griežtas, prisodrintas, ryškus pastelės, delno, pirštų kontaktas su popieriumi. Išjaučiant vietą per prisilietimus – dulkės švelnumą, spalvą, formą, intensyvumą. Paklusnūs arba netikėti prisilietimai. Prie pažinimo ir prisiminimo. Prie fizinės ir dvasinės Šviesos.

Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ VIII tarptautinio tapybos pastele plenero-edukacinės stovyklos „Šviesa“ vienas iš siekių buvo apsistoti viešbutyje „Nidos banga“. Ne, tai ne užgaida, tai noras pabūti ir patirti čionai buvusių kūrėjų dvasią. Anksčiau būta pašto, o vėliau ši vieta tampa Hermano Blodės „Svečių namais“. Svetingo šeimininko dėka 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje šioje vietoje buvo Karaliaučiaus ir kitų Vokietijos miestų menininkų – Karaliaučiaus universiteto profesorių, dailininkų, aktorių, kompozitorių, fotografų, literatų, žurnalistų – pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta.

Visai ne dėl kokios vyravusios meno srovės ar suburta garsaus menininko, bet dėl unikalaus gamtos darinio ir kraštovaizdžio pradėjo formuotis dailininkų kolonija. Ir visai nesvarbu, kur menininkai gyveno – ar viešbučiuose, ar ramiuose žvejų nameliuose – visi susitikdavo čia, menininkų globėju vadinamo H. Blodės „dailininkų verandoje“, įrengtoje į marių pusę. Iki XX a. vidurio ji buvo menininkų traukos centras.

Čionai į marias žvelgta Tomo Mano, Zigmundo Froido, Makso Pechšteino, Karlo Knaufo, Ernsto Bishoff-Culmo – visų garsių asmenybių neišvardysi – čia iki gilių išnaktų diskutuota aktualiais meno klausimais, sukurta daug dailės darbų. Didelė jų dalis eksponuojama šiuose svečių namuose, buvo rengiamos parodos. Juk paremdamas dailininkus H. Blodė už apsistojimą leidęs atsiskaityti paveikslais, dalis darbų dovanota, kūriniai būdavo ir užstatomi…

Po Pirmojo pasaulinio karo susirgus H. Blodei viešbutį ir rūpestį dailininkais perima jo žentas – tapytojas Ernstas Mollenhaueris. Menininkų kolonija klesti, impresionizmą, natūralizmą keičia ekspresionistinė tendencija (E. Mollenhauerio dėka Nida tampa „Tilto“ grupuotės filialu), netrukus pasirodo neorealistiniai kūriniai. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Kuršių nerija tampa ne tik vokiečių, bet ir lietuvių menininkų traukos centru.

Iki 1945 m. Nidoje kūrė daugiau nei 200 dailininkų. Menininkų kolonijos egzistavimo pabaiga sutampa su karo pabaiga. H. Blodės viešbutyje sukaupta didelė paveikslų kolekcija, atskleidžianti visą dailininkų kolonijos raidą 1945 m., sunaikinama kartu su garsiąja menininkų veranda.

Laimė, kad garsindami „Šiaurės Sacharos oazę“ (nuo 1850 m.) didžioji dailininkų sukurtų darbų dalis keliavo toli ir už šio krašto ribų. Kita dalis – fenomenalioji kūryba – viską karo metu praradusių dailininkų atsiminimų paveikslai.

„Nidos banga“ tęsia tradiciją būti menininkų susibūrimo vieta, veikia Hermano Blodės muziejus, kuriame eksponuojami faktai ir fotografijos iš viešbučio istorijos, erdvėse daug meno kūrinių. Apsidžiaugėme pamačiusios G. Vitartaitės tapybos darbą, mat mums, „Smiltims“, tapybos plenere „Esamasis laikas“ (2016 m.), siekdama perteikti gebėjimą sujungti tradicinio peizažo principus su šiuolaikine, abstrakčia, konceptualizuota menine mąstysena, tapytoja teikė meistriškumo pamokas. Mums, „smiltelėms“, kūryboje siekiančioms profesionalumo – lektoriai yra Šviesos dovanos.

Per šį plenerą meistriškumo pamokas teikė Audronė Gurinskienė. Demonstruodama pavyzdžius, tapybos pastele būdus, principus, specifiką, dosniai dalydama patarimus mus mokė perprasti pastelės jautrumą ir galimybes. Žinių ir patirties sėmėsi menų studijos „Smiltys“ narės: Irena Abraitienė, Irena Šunokienė, Ilona Mikalainienė, Aušrinė Dubauskienė, plenere dalyvavo Alvydas Dirsė, Vladas Markūnas, jaunosios kartos atstovės Gabija Dubauskaitė ir Giedrė Mikalainytė. Tarptautinis tapybos pastele pleneras dėl esamos pandemijos padėties nuotoliniu būdu įtraukė viešnias iš Rusijos Federacijos – Margaritą Batyasovą, Iriną Fominą, Juliją Ponomarčiuk bei iš Lenkijos Aliciją Barbarą Czarnecką-Zyskowską.

Trumpai užsimenu apie nelengvą užduotį, tekusią mūsų akims, – priprasti prie čionykštės šviesos. Ji Neringoje tikrai kitokia. Ar įveiksime jos perteklių, prie kurio, tikriausiai, pripratę tik pamario gyventojai? Atspindėdami vandenys šviesą dar labiau sustiprina, pagilina pojūčius gylio, erdvės beribiškumo, pasaulio visumos – ar mes sugebėsime visa tai perteikti popieriaus lakštuose?

Vidinės būsenos turi daug spektrų realizuotis. Jos vis primena apie siekiamybę byloti. Kiekvieną akimirką plenero dalyvius sinchroniškai lydinti pajautimo, pažinimo sintezė meno mūzų takelius sujungė ir Nidos bibliotekoje. Onutės Birutės Surdokienės dovana pajausti, pabūti apsuptyje Šviesos, Kūrybos ir Vienio pavakarės dalyvius užpildė mąslia ramybe. Nijolės Linionienės poezija, Onutės literatūriniai skaitymai, lengvos, raminančios ir ilgesingos Gabrielės Venckutės akvarelės, pažadinusios poetinę išraišką, dalyviams suteikė naujo patyrimo ir atsivėrimo mirksį.

Ir fiksavo plenero dalyviai stebuklingas šio krašto akimirkas, ir lietė pastelėmis lapus sielą pakerėjusiais vaizdiniais. Sąmoningai nutyliu apie sukurtus darbus. Bet pažadu, kad įspūdžiai, nuojautos, sakytume – dulkėmis sugulusios – Jus pasitiks visu netikėtumu…

Kūrybinės veiklos erdvė jau ekspozicijos pavidalu „Nidos bangoje“, konferencijų salėje, žiūrovams buvo atverta rugpjūčio 7–8 dienomis. Turiningai Kuršių nerijoje praleistas laikas džiugino pačius pleneristus, viešbučio administraciją, lankytojus.

Savame krašte į meno apžavus žiūrovą įtrauksime rugsėjo mėnesį Vištyčio regioninio parko lankytojų centre, spalį – Kybartuose, A. Kezio galerijoje, lapkritį – Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje, sausį – Marijampolės kultūros centre.

Žinote, prikaupėme kūrybinio polėkio ir atmintyje glūdinčių vaizdinių. Vidinei būsenai panorėjus jie atgis pastele popieriaus lakštuose, aliejine, akrilo tapyba drobėse.

Pašto dėželės saugo laiškus, kol šie pasieks adresato rankas. Per plenero darbus parodų lankytojai skaitys žinią. Tebūnie tai ne tik akimirkos, bet ir bundančios sąmonės džiaugsmas…