Susitikimas su Liudu Dapkumi

Kartais žmogaus gyvenimas yra dienoraštis, kuriame jis nori parašyti vieną pasakojimą, bet parašo kitą. O didžiausia nusižeminimo valanda išmuša tada, kai jis palygina savo parašytą knygą su ta, kurią norėjo parašyti…

Šiuo metu dėl koronaviruso daugeliui teko atidėti suplanuotas keliones arba visai jų atsisakyti, tačiau pakeliauti, pasirodo, galima ir kitais būdais: skaitant kelionių knygas ar susitinkant su profesionaliais keliautojais. Pajusti kelionių dvasią nesunkiai galėjo ir būrys alytiškių, nusprendusių leistis į virtualią kelionę drauge su žinomu žurnalistu, keliautoju, kelionių vadovu Liudu Dapkumi. Nepaisydami aplinkui šmaižiojančio koronaviruso, kaukėmis veidus prisidengę žmonės drąsiai rinkosi į rajono viešąją biblioteką pasiklausyti egzotiškų kelionių įspūdžių, kuriuos knygos autorius Liudas Dapkus išguldė savo kelionių novelių knygoje „Žuvis, kuri supainiojo duris“.

Trumpai apie autorių

Liudas Dapkus – profesionalus žurnalistas, daugiau nei ketvirtį amžiaus skyręs naujienoms. Baigęs žurnalistikos ir komunikacijos studijas papildomai studijavo politikos mokslus ir tarptautinius santykius Vilniaus universitete. Vėliau tobulinosi JAV, Danijos, Didžiosios Britanijos mokymo įstaigose. Dirbo karo korespondentu karštuose planetos taškuose, rengė specialius tyrimus, vadovavo įvairiems spaudos leidiniams, naujienų portalams, tokiems kaip Lrytas.lt ar 15 min. Taip pat kūrė televizijos laidas ir dokumentikos filmus, dirbo britų visuomeniniame žinių kanale BBC, o nuo 1998 metų – naujienų agentūroje „Associated Press“. Išbandė save ir pokalbių vedėjo kėdėje: drauge su Rita Miliūte ir Andriumi Tapinu vedė pokalbių laidas „Laisvės TV“. Prieš keletą metų Liudas paliko redakcijos vadovo postą, kad galėtų dar daugiau jėgų ir laiko skirti savo gyvenimo aistrai – kelionėms. Aplankęs daugiau nei 70 valstybių ir teritorijų, šiemet jis išleido spalvingų istorijų knygą „Žuvis, kuri supainiojo duris“.

Pagyros Alytui ir sunki redaktorių duona

Susitikimo pradžioje pasidžiaugęs vis gražėjančiu Alytumi, į kurį jis atvyksta aplankyti čia palaidotų savo senelių pora kartų per metus, keliautojas greitai pakeitė temą ir susirinkusiems pasiūlė pakalbėti apie knygą, o tiksliau – „apie žvynus ir raktus“. Autorius prisipažino, jog šią knygą parašė ne laisva valia, o prispirtas savo žmonos, leidyklos ir Andriaus Tapino.

„Nes tiek daug prirašyta įvairiausių knygų su blogais tekstais, jog man nesinorėjo teršti eterio dar ir savo pasakojimais“, – atviravo renginio svečias ir pridūrė, jog anksčiau jo pagrindinė veikla buvo redaguoti kitų autorių – tokių kaip Andrius Užkalnis, Kristina Sabaliauskaitė, Algimantas Čekuolis „ar tas pats Andrius Tapinas“, tekstus. „Ir aš neminėsiu, kas iš jų moka rašyti, o kas visai nemoka to daryti, nes galutinis produktas, kurį išvysta skaitytojas, didele dalimi priklauso ir nuo mūsų, redaktorių darbo“.

Gilinantis į žodžių etimologiją

Autorius prisipažįsta, jog nepaisant naujų įspūdžių ir teigiamų emocijų dažnai kelionės yra varginantis užsiėmimas, o tam tikrais atvejais net ir kančia. Gilindamasis į tam tikrų žodžių etimologiją, jis pastebėjo, jog visiems puikiai žinomas  ir „kelionę“ reiškiantis žodis „travel“ nėra jau toks „nekaltas“ kaip atrodo. „Pasirodo, jis kilo iš senosios prancūzų kalbos žodžio „travail“, kuris reiškia kankinimąsi arba kančią“. Anot Liudo, intensyviau keliauti pradėta dar XVII a., kuomet kariai, pirkliai, įvairūs svieto perėjūnai ir piligrimai leisdavosi į ilgai trunkančias ir pavojingas keliones. Vieni – kad patirtų nuotykių ar prekybos tikslais, kiti, tokie kaip piligrimai – kad rastų prasmę per kančias. „Net ir dabar, patogumų amžiuje, ištisą parą skrendant lėktuvu ekonomine klase, kur dvimetriniam žmogui sunku ištiesti kojas, kur keičiasi maistas ir laikas bei vargina išsausėjęs oras, dažnai savęs paklausiu: kodėl save taip kankinu? Tačiau tai yra mūsų pačių pasirinkimas, noras patirti kažkokį tai prasmės momentą, kuomet kelionėje nutikus tam tikriems dalykams iš jų vėliau gali parašyti knygą ar tiesiog papasakoti smagią istoriją.“

Įdomias išvadas apie keliavimo prasmę renginio svečias pateikė dar iš vieno žodžio – „tourism“ šaknų, kuris, kaip ir pirmu atveju, yra kilęs iš prancūziško žodžio, reiškiančio apvalų bokštą. „Regis, visa turizmo prasmė yra keliauti iš taško A į tašką B ir kas baisiausia – vėl sugrįžti į tašką A. Tad visas tas keliavimas ratu atrodo visiška beprasmybė: nes, regis, išvyksti vien tik tam, kad po kurio laiko sugrįžtum“.

Liudas taip pat paaiškino, kuo gi keliautojas skiriasi nuo turisto. „Keliautojas nori kančios, o turistas nori tiesiog nuskristi ir nepatirti jokių iššūkių. Bet tuomet tu netenki dalies savo gyvenimo druskų, savo gyvenimo iššūkių“. Pasak Liudo, dabar pirminių kelionių kančia yra virtusi malonumu, tačiau esmė nepasikeitusi: „mes blaškomės tam, kad surastume kažkokią tai prasmę kasdienybėje“. Ir primena savo mylimo autoriaus, Tahiro Shaho, iš kurio jis ėmė interviu, žodžius: „tik judant laike ir erdvėje atsiranda idėjos“.

„Pagalvės teorija“ ir pranašingi sapnai

Keliautojas prisipažino, jog knygos pavadinimą, viršelį ir net struktūrą jis… susapnavo. „Kaip savo laiku Dmitrijus Mendelejevas susapnavo periodinę cheminių elementų lentelę“. Anot rimtai sapnus traktuojančio knygos autoriaus, tai nutiko Portugalijai priklausančiose Azorų salose. Keliautojas atvirai išdėstė ir savo taip vadinamą „pagalvių teoriją“, nes „geriausi mano sapnai ateina per pirmąsias tris viešėjimo dienas“. Pasak jo teorijos, „žmonės, kurie gyvena viešbučiuose, palieka savo astralinio kūno pėdsaką ant pagalvės, kuri, nors ir pervilkta, retransliuoja tau kitų žmonių mintis ar sapnų likučius“, – tvirtina Liudas. „Tad susapnavus knygos pavadinimą, viršelį ir netgi struktūrą, atsibudus man beliko tik sudaryti sąrašą aplankytų šalių ir pagalvoti, kaip tą sąrašą užpildyti tekstu“, – nežinia rimtai ar juokais tvirtino renginio svečias. Tiesa, pirminę jo susapnuoto viršelio viziją teko kiek pakoreguoti, nes „dizaineris pasiūlė ne nuskendusiame povandeniniame laive regėtą ir mane puolančią barakudą, o kitą „žuvuką“. Taip knygos viršelyje atsirado du autoriui svarbūs simboliai: žuvis ir raktas, „kurie ten atsidūrė neatsitiktinai“.

Apie simbolius ir suvokimo duris

Pasak Liudo, žuvis yra ne tik horoskopo ženklas, bet ir senas krikščioniškas simbolis, turintis biblinę prasmę: „pakanka prisiminti žuvies praryto Jono istoriją“. Taip pat žuvis simbolizuoja ir amžiną žmogaus kovą su gamtos stichija, „šiuo atveju su milžiniška žuvimi, su kuria žvejys Santjagas kovojo Ernesto Hemingvėjaus romane „Senis ir jūra“. Tačiau žuvis šioje knygoje labiau atlieka apjungiantį bei vienijantį vaidmenį: šmėžuodama iš vieno skyriaus į kitą, ji susieja atskiras siužetines noveles į vieną bendrą visumą.

Kitas simbolis, raktas, taip pat atlieka neantraeilį vaidmenį šioje knygoje. „Raktas – senas simbolis, kurį mėgsta naudoti įvairios slaptos draugijos. Bet man raktas visuomet yra tai, ką tu turi kišenėje ir su kuo gali atrakinti duris“. Kaip pavyzdį autorius pateikė anglų poeto Viljamo Bleiko epigrafą iš „Dangaus ir pragaro santuokos“, kuriuo pasinaudojo grupė „The Doors“ („Durys“) ieškodama sau pavadinimo: „Jeigu suvokimo durys būtų atvertos, visi dalykai žmogui pasirodytų tokie, kokie yra, begaliniai“. „Tad raktas mano knygoje ir yra tarsi savotiška kontrolės iliuzija patirti nežinomybę ir pajusti, kas slypi toje begalybėje anapus uždarų durų“.

Apie Madagaskarą , Namibiją bei kitas kelionių staigmenas

Kalbėdamas apie kelionėje nutikusias staigmenas ar aplankytas keistas vietas, autorius prisipažino, jog keisčiausias jam pasirodė Madagaskaras, „šalis, kur žmonės neturi nieko ir į kurią savo laiku Kazys Pakštas norėjo perkelti Lietuvą“. Pasirodo, jog 80 proc. šalies gyventojų neturi elektros, vandentiekio ar mašinų: „per tris viešnagės savaites mačiau tik du traktorius“. Iki šiol dėl gausių geležies klodų žmonės raudoną žemę įdirba su kauptukais, tačiau „niekur kitur nemačiau tiek daug linksmų ir gražių žmonių kaip Madagaskare“.

Keliautoją įspūdingais smėlynais nustebino ir Namibija, „bet man svarbiau ir įdomiau ne vaizdai, o žmonės“. Autorius papasakojo apie Namibijoje sutiktas vienos genties moteris, kurių grožio etalonas yra prie galvų pridėti ir gausiai riebalų bei molio mišiniu ištepti karvės užpakalio plaukai. „Jos vaikšto nesiprausdamos ištisus metus, o parazitus naikina smilkalų dūmais. Ir tai ne Rumšiškės, o tikras gyvenimas, kur genties vyrai išgauna ugnį tarp delnų trindami sausą pagaliuką“, – pastebi jis.

Apie ryklius, karstus bei narystę „Montesumos keršto palytėtojų“ klube

Autorius paminėjo ir vieną įsimintiną kelionę į Bahamus, kur sutiko pagrindinę savo novelės „Velnias rojuje“ heroję Gloriją, garbaus amžiaus moterį, kuri niekada neavi batų. Per savo gyvenimą ji yra nudobusi apie 1000 ryklių, tad neatsitiktinai vietiniai gyventojai ją vadina „shark lady“ – „ryklių dama“. Keliautojas susirinkusius lengvai pašiurpino ir savo įspūdžiais iš jau minėtojo Madagaskaro, kurie sugulė į novelę „Karstas ir veidrodis“. Pasirodo, ten mirus žmogui, jis yra suvyniojamas į drobulę ir paslepiamas oloje. Po dviejų metų yra ištraukiamas, supurtomas ir patalpinamas į mažą namelį su veidrodiniu stogu, mat „veidrodžiai atspindi ryšį tarp velionio ir dievų“. „Tokiu būdu gyvieji ir mirusieji tarsi bendrauja per plonytę membraną“. Deja, tame pačiame Madagaskare po viešnagės kapinėse jam teko patirti ir karščio smūgį bei du kartus netekti sąmonės. Tarsi to dar būtų negana, jis ne savo noru pateko ir į taip vadinamą „Montesumos keršto palytėtojų“ klubą, kurio nariais tampa maistu apsinuodiję ir dažnai į tualetą lakstantys žmonės. Iki šiol Liudas mano, jog toji nesėkmių virtinė nebuvo atsitiktinė ir viską lėmė jo apsilankymas makabriškose kapinėse, kur susilieja du, gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. 

Visur gerai, bet Lietuvoj geriausia

Paklaustas, į kurias šalis jis nenorėtų grįžti, o kuriose norėtų sutikti savo gyvenimo saulėlydį, Liudas atsakė, jog jo niekada nežavėjo „dirbtinai“ sukurtos šalys, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai. Taip pat jam nepatiko ir Maldyvai, primenantys Afganistaną, kuriame „po pliažą vaikščioja ožkos ir šlamščia plastmasę“. „Jau tada geriau Rusija“, – juokiasi jis. „O gyvenimo saulėlydį mielai pasitikčiau ten, kur šilta, pavyzdžiui Azoruose. Nors dabar saugiausia gyventi Naujojoje Zelandijoje, tačiau ir Lietuva patenka į mano top šalių trejetuką“, – tvirtina jis. Baigdamas susitikimą Liudas Dapkus susirinkusiems palinkėjo nebijoti leistis į tolimas keliones ir visuomet išlikti smalsiems, „nes smalsumas yra vienas tų dalykų, kuris iškėlė mūsų rasę virš kitų“. O visą knygos pristatymą vainikavo jo pateikta skaidrė su prasmingais Rainerio Marija Rilkės žodžiais: