Tiltų kapelos viešnagė pas Vilniaus dzūkulius

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Lietuvių tautos identiteto atskleidimas, puoselėjimas ir saugojimas per šalies  regionų istoriją ir kultūrąpabrėžia ir formuoja  tautos  viešąją nuomonę, įprasmina  etnografinių regionų kultūrinio palikimo išsaugojimo svarbą,  akcentuoja  jų savastį. Per šalį vilnija įvairūs etnografinių regionų metams skirti renginiai. Vienas iš jų – „Viešnagėn pas Vilniaus dzūkulius: Tracių dzien Šventų Velykų”, įvykęs balandžio 7 dieną   Vilniuje  mokytojų namuose.

Vakarą pradėjo tautodailininkė, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė. M. Liugienė augo tradicijas puoselėjusioje Zalanskų šeimoje Dzūkijos kaime, todėl visus šv. Velykų papročius ir apeigas, apie kuriuos vakaro dalyviai išgirdo,  ji vaikystėje matė savo akimis.

Tautodailininkė prisimena, kad vaikystėje Velykų laukdavo kaip ypatingos šventės, mat septynias savaites iki tol šeimos laikydavosi griežto pasninko: nevalgydavo nei pieno, nei kiaušinių, nei, žinoma, mėsos.

„Labai daug ką padiktuodavo pati gamta ir žemdirbiškas gyvenimas: karvės užtrūksta, vištos kiaušinių nededa, kiaulės nepjaunamos,  jos būdavo suvalgytos iki Užgavėnių – per mėsėdą . Jei pieno ir buvo, tai iš jo plakdavo sviestą, pasūdydavo ir kaupdavo šventėms“, – pasakojo tautodailininkė.– Mes Velykų labiausiai laukdavome būtent dėl vaišių, kai vėl galėdavome prisikirsti iki soties: būdavo kepamas pyragas, verdami kiaulienos kumpiai ir karka, galų gale, džiugino tie patys kiaušiniai, sviestas, varškės patiekalai. Kiaušinius margindavo tik svogūnų lukštais. Po septynių savaičių pasninko visa tai atrodė kaip stebuklas! Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nesiruošdavo. Nebuvo reikalo kur nors skubėti, nes kadaise Velykas švęsdavo net keturias dienas.Kuo didesnė šventė, tuo ilgiau ir švenčiama“, – paaiškino  M.Liugienė.

Antrą Velykų dieną paprastai eidavo vaikai kiaušiniaut. Tačiau patys nekantriausi su terbelėmis į kaimynų duris pasibelsdavo jau pirmosios vakare.Specialių lovelių margučiams ridenti  neturėjo, todėl skuosdavo ant kalniuko prie kapinyno ir kiaušinius leisdavo nuo jo.

 „Žinoma,  eidavome muštynių, kieno margutis tvirtesnis. Dabar vaikai ridenti kiaušinių ateina kaip į pramogą, o mums tai buvo ritualas. Mes patys susikurdavome džiaugsmą, kuris tarsi savaime verždavosi po Gavėnios rimties, susitelkimo. Paleistas džiugesys – tame buvo labai daug jėgos“, – aiškina M.Liugienė.

Trečią Velykų dieną jaunimas supdavosi, žmonės baigdavo lankyti kaimynus, nebuvo galima dirbti jokių darbų.

Lalavimas per Velykas – išskirtinė dainingiausio regiono, Dzūkijos, tradicija. Apie tai papasakojo lalautojas iš Gudžių kaimo Juozas Algirdas Daugirdas.  Anksčiau, anot senolio, lalaudavo tik nevedę vyrai, o lalauti pradėdavo jau pirmą Velykų vakarą. Susiburdavo ir eidavo per kaimą į pirkias, ypatingai kur buvo netekėjusių merginų. Sakydavo palinkėjimus, dainuodavo dainas. Vieną net uždainavo . Prisirinkę vaišių susirinkdavo vienon kurion pirkion ir ridendavo kiaušinius, šokdavo, žaisdavo, vakarodavo.

Vakare dalyvavo ir Trakų rajono Tiltų kaimo kapela, kuri tarp pasakotojų pasisakymų atliko lietuvių liaudies dainas, kvietė visus dar tracių dzien šv.Velykų paslinksmint kartu. Savo programoje kolektyvas  po A. Daugirdo pasakojimo apie lalavimo tradiciją Dzūkijoje  taip pat padainavo savo krašto lalavimo dainą, užrašytą Kalvių kaime pas Juozą Lebednyką ir vieną iš 1966 metais užrašytų oracijų. Po to kolektyvas  liaudiškomis melodijomis ir dainomis kūrė puikią vakaro nuotaiką.  Visi vakaro dalyviai buvo gerai nusiteikę, dainavo kartu. Renginio  žiūrovai ir dalyviai kartu sukūrė tikrai dzūkišką ir šventišką atmosferą. Vakarą vedė kultūrininkas Juozas Žitkauskas.

Tiltų kapelos nariai nuoširdžiai dėkoja vakaro organizatoriui J.Žtkauskui ir Trakų kultūros rūmams už suteiktą galimybę paviešėti pas Vilniaus dzūkulius.