Meditacijos apie didžiąją Lietuvą. Europos civilizacijos laidotuvės ir prisikėlimas. IV dalis
Kalbėjome apie tai, kad prieš tris dešimtmečius pradėjome politines atostogas. Sociologai ir politologai tas mūsų atostogas dar vadina politinio postmoderno vardu.
Dar prieš šimtmetį geriausia buvo būti normaliu ir fiziškai ar ekonomiškai pranašesniu. Daugiau yra geriau – daugiau žinių, daugiau turto, daugiau supratimo. Tai reiškia, kad progresas suvokiamas primityviai technokratiškai. Euroatlantinė civilizacija iki neseno laiko progresavo sparčiausiai, nes sukūrė daugiausiai ne tik fizinio, bet ir intelektualinio produkto.
Gerbdami diskusijas ir nuomonių įvairovę pradėjome gyventi pasaulyje, kuriame nuomonė svarbiau nei tiesa. Galima netikėti, galima nežinoti, bet tai netrukdo turėti gerbtiną nuomonę. Šiandien teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionalus tikrovės supratimas. Tiesos kriterijų keičia atskiros nuomonės primatas. Nebesvarbu, kas yra tiesa, kas ne, svarbu – ką aš apie tai manau. Tiesa tegu sau egzistuoja, net jei aš neteisus… Koks skirtumas.
Postmodernus pasaulis – svajonių pasaulis. Politikams tai reiškia, kad gali nebegalioti ne tik teisė, bet ir bendrai jokia tvarka, o „visuotinės“ deklaracijos tėra tiek visuotinės, kiek tam ar kitam priimtinos. Pasaulio Tvarka gali netikėtai virsti Pasaulio Betvarke. Metafizikus pakeičia ironikai, filosofus – sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas – mat pačios sąvokos „gera/bloga“ tampa beprasmės, jomis nebegalima remtis tiesai ginti. Dažnai belieka ginti ir įrodinėti, jėga, t.y., karu. Turime karus, nepaisant visų moderno epochoje sukurtų organizacijų karams išvengti.
Galiausiai– politikos estetika svarbiau nei etika. Politinę realybę vis dažniau keičia politinis įvaizdis, politinė emocija svarbesnė už politinį veiksmą. (sakome, kad ir NATO 5 straipsnis gali tebūti paprasta užuojauta nuskriaustajam). Žodžiai vertinami ne pagal tiesioginę, o pagal perkeltinę ar metaforinę prasmę, hierarchijos žinojime ir teisėje nebuvimas suponuoja chaosą, kuriame gimsta (ar yra išsvajojami) atsitiktiniai – geri ar blogi sprendimai. Tiesa nereikalinga, nes tiesa verčia prisirišti prie jos kaip dogmos. Politiką „daro“ ne teisininkai ir technokratai, jos imasi viešųjų ryšių iliuzionistai. Modernus pasaulis – iškreiptos tiesos bendrija. Kalbama, kad tiesa gali būti „lengvesnė“, „minkštesnė“, pritaikyta tikslinei auditorijai, nes tikra tiesa gali būti per grubi į pramogas orientuotai bendruomenei.
Net nekrologas apie civilizacijos mirtį iš kvietimas į laidotuves gali būti tik nuomonė…
Taigi, žvelgiant globaliai, šalys nors ir deklaruoja paramą dabartinei Pasaulio Tvarkai – demokratijai, rinkos ekonomikai ir teisės viršenybei – tąja tvarka dažnai nepasitiki ir net ją niekina. Nepasitiki visomis valdžiomis, pradedant savivalda, baigiant tarptautinėmis organizacijomis. Didžioji dauguma pasaulio žmonių jaučiasi apgaudinėjami, išnaudojami, niekinami, jaučiasi didžiųjų valstybių slaptų ir ciniškų sandėrių aukomis. Net jei ir viešai nemaištauja prieš tvarką, turi vis mažiau motyvacijos ją ginti ir puoselėti. Kažkada romėnai nors ir nemylėjo barbarų, tiesiog nepakilo ginti imperijos, nes jos nemylėjo. Šiandien mūsų civilizacija, kaip tie antikos romėnai gali tapti lengvu „naujųjų barbarų“ grobiu.
Apie tai – kitame diskusijos fragmente.
Užsk. Nr. EV-241