Kviečia atnaujintas V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus
SUBARTONYS. Čia duris lankytojams vėl atvėrė atnaujintas Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus.
„Terpu girelių, terpu žaliųjų stovi dvareliai. Terpu raistelių, terpu ežerėlių Subartonių kaimelis“, – rašė kadais nedidelį gimtąjį kaimelį ir visą Dzūkiją išgarsinęs Vincas Krėvė-Mickevičius. Jis dabar neabejotinai didžiuotųsi savo atnaujinta sodyba-muziejumi, kuris yra ne tik vienas reikšmingiausių lankytinų Varėnos rajono objektų, bet svarbus ir visai Lietuvai. Jo atnaujinimas – prasminga simbolinė dovana prieš 138 metus spalio 19-ąją gimusiam rašytojui.
Pabirusių šimtamečių klevų lapų auksu pasipuošusioje rašytojo gimtojoje sodyboje į atnaujinto muziejaus atidarymo renginį „Aitvaro prisijaukinimas“ susirinkę svečiai turėjo galimybę pamatyti, kaip per pusantrų metų Varėnos rajono savivaldybės administracijos įgyvendinto projekto „Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus atnaujinimas“ metu pasikeitė namo ir visos sodybos vaizdas. Labai svarbu, kad remonto metu XIX amžiaus antroje pusėje statytame name išsaugota nemažai autentikos. Buvo suremontuoti ir restauruoti memorialinio muziejaus langai, langinės, durys, lubos, krosnys, kaminai, metaliniai vyriai ir rankenos, įėjimo prieangis, fasadai apkalti lentelėmis, pakeista elektros instaliacija, įrengtos gaisrinės ir apsaugos signalizacijos. Lauko rūsio pastate įrengtas WC, įrengta vandentiekio ir buitinių nuotekų sistema. Projektui įgyvendinti numatyta 204605,56 € (iš jų: Europos Sąjungos lėšos – 17314,72 €, savivaldybės biudžeto – 30690,84 €). Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Atnaujinimo darbus atliko bendrovė „Ekodara“.
Pabuvus atnaujintoje, senove alsuojančioje pirkioje, kur dar, rodos, tebeplevena V. Krėvės dvasia, šalia išbalintos duonkepės krosnies ir pasieniais, tarp senovinių rašytojo šeimos buities rakandų ir eksponuojamų jo parašytų knygų pavyzdžių, nuotraukų tarsi išklausai lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos pamoką.
V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus – Merkinės krašto muziejaus padalinys, kurio darbuotojai sumaniai kaupia, saugo, tiria ir populiarina rašytojo V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybinį bei memorialinį palikimą.
Pro medinius vartelius sugužėjusius svečius gražia Petro Zalansko daina „Čiulba, ulba sakalas“ bei kitomis dzūkiškomis dainomis pasveikino Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“.
Merkinės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja, 20 metų vadovavusi Subartonių muziejui, Evelina Buržinskienė pasidžiaugė, kad muziejus Subartonyse gražiai atnaujintas, beliko įrengti tik naujus informacinius stendus. „Renginį ne šiaip sau pavadinome „Aitvaro prisijaukinimas“. Aitvaras – mitologinė būtybė, nešanti turtus. Tikėkimės, kad ir muziejus sulauks rėmėjų ir taps dar žinomesnis“. Subartonių muziejui nuo šios vasaros kūrybingai vadovauja Deividas Priešegalavičius.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta sakė, jog ši vieta labai svarbi ne tik dzūkams, bet ir Lietuvai. „Vincas Krėvė mums yra antrasis svarbus kraštietis po M. K. Čiurlionio, ir jį mes turime tinkamai įamžinti. Tikiuosi, kad atnaujinus muziejų, vaikų ekskursijų padaugės, kad juos sudomins ir to meto buities daiktai, ir inovatyvi ekspozicija. Mums reikia sugalvoti ir daugiau, ir įdomiau, kaip Krėvę pateikti. Muziejaus atnaujinimas – graži naujo Krėvės grįžimo į Subartonis pradžia. Dėkoju darbštiems muziejaus darbuotojams. Tikiuosi, kad ši sodyba bus dažnai lankoma“.
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė sakė: „Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kuo Krėvė svarbus. Nacionalinio epo autorius turi skambėti labai plačiai, ne tik per literatūros pamokas. Mes turime galvoti, kokiu būdu jį garsinti plačiau, dažniau, įdomiau“. Ji pasiūlė, kad pagaliau reikia įsteigti Vinco Krėvės premiją. „Premijos įsteigimas – geras pretekstas kasmet prisiminti kūrėją. Padarykime šitai. Dzūkijoje nėra nė vienos literatūrinės premijos. Mieli dzūkai, atėjo laikas suremti pečius. Nacionalinio epo autoriaus V. Krėvės premijos įsteigimas būtų didelis įvykis“. B. Jonuškaitė-Augustinienė perskaitė V. Krėvės „Aitvarą“.
Meras pritarė, jog V. Krėvės literatūrinė premija tikrai reikalinga.
Profesorė, filologijos mokslų daktarė Reda Pabarčienė pažymėjo, jog V. Krėvė neabejotinai įtvirtino dzūkų tapatybės pamatą. Ji pakvietė keliauti laiku ir pabandyti įsivaizduoti, kokius draugus V. Krėvė parsivežtų ir susodintų gimtoje gryčioje už stalo. „Stalas, už kurio susėstų rašytojo draugai, ir dabar stovi autentiškas. Tokių žmonių būtų nemažai. Atrinkau tuos, su kuriais Krėvė draugavo. Kaip atrodytų tas susibūrimas? Krėvė, aišku, kalbėtų dzūkiškai. Nepaisant, kad jis profesorius ir politikas, žurnalo redaktorius. Artimiausias jo draugas – Balys Sruoga, su juo jie kalbėdavo, politikuodavo tuo metu, kai abu dar nesijautė klasikais. Taip pat sėdėtų Dalia Sruogaitė, kuri šmaikščiai pasakytų: „Man Krėvės kaliošai per maži“. Sėdėtų Albertas Zalatorius, kuris rašė monografiją apie Krėvę ir nebaigė, kurio rūpesčiu Subartonių kapinaitėse perlaidoti Krėvės palaikai. Būtų ir Kostas Ostrauskas – pats moderniausias dramaturgas“.
Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas kalbėjo apie tai, jog muziejaus darbuotojai iki šiol dirbo ir ateityje dirbs kūrybingai ir iniciatyviai, kad muziejus taptų dar didesniu traukos centru.
Renginio dalyviai galėjo pamatyti sodybos kleve baltuojantį klevo lapo formos dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio aitvarą. Skulptūrinę kompoziciją – šį aitvarą ir rašytojo atvaizdą – sukūrė skulptorius Margiris Buržinskas.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtos rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė sakė, jog šis muziejus yra labai ryškus kultūros židinys Dainavos žemėje, o jos kolega, merkiniškis Algimantas Černiauskas priminė, kad Merkinės miestelio bendruomenė yra įkūrusi premiją Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokiniams už etnokultūrinius tyrimus. Jis perskaitė ištrauką iš knygos „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“, kurioje yra Onos Krėvaitės-Mošinskienės portretas ir mintys apie jos apsilankymą Subatonių kaime. „1990 metai. Po daugelio metų – pirmieji žingsniai tėviškės takeliu… Jos veidas nušvito, rankos pakilo tarsi priimdamos palaiminimą už galimybę pajusti“.
Muziejaus atnaujinimo darbus vykdžiusios bendrovės „Ekodara“ vadovas Remigijus Indriulionis muziejui padovanojo juodo metalo „saulutę“.
Prisiminimais dalijosi muziejaus bičiulis Algimantas Antanevičius, naujajam muziejaus vadovui D. Priešegalavičiui jis padovanojo tarpukariu išleistų V. Krėvės kūrinių.
Po renginio jo dalyviai keliavo į kaimo gale esančias kapinaites, kuriose perlaidoti rašytojo ir jo žmonos Onos Rebekos 1992 m. spalio 10 d. iš Amerikos parvežti palaikai. Šalia – tėvelių ir kitų giminaičių kapai. Čia „Kukumbalio“ dainorėliai kraštiečio garbei sugiedojo keletą jautrių giesmių. Ant kapo, kurį puošia tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta skulptūra, „Dainavos šalies dainius“, padėta gėlių ir uždegta žvakučių.
V. Krėvės sesers Monikos anūkė Laimutė Raugevičienė, kalbėdama giminaičių vardu, sakė: „Mes visi augome su Krėve, jį pažįstu nuo vaikystės. Jis visus apsakymus kūrė surinkęs po kruopelytę subartoniškių ir giminaičių pasakojimų. Visi branginam savo giminaičio atminimą. Labai džiaugiuosi už iniciatyvą įkurti Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Siūlau atidaryti sąskaitą šiai premijai, tai tikrai atsiras aukotojų“. L. Raugevičienė pasidžiaugė sudariusi Mickevičių giminės genealoginį medį. Ji priminė tą faktą, jog V. Krėvė-Mickevičius, būdamas konsulu Baku, po Pirmojo pasaulinio karo padėjo tūkstančiams tautiečių, norėjusių grįžti į Lietuvą. Jis buvo ir marionetinės Vyriausybės ministru pirmininku, bet supratęs padaręs klaidą, iš tos Vyriausybės atsistatydino. „Noriu paminėti tris vyrus, kurie ypač rūpinosi V. Krėvės kultūriniu palikimu – lietuvių literatūros tyrinėtojas Albetas Zalatorius, Lietuvos ir Azerbaidžano visuomenės bei kultūros veikėjas Mahiras Gamzajevas ir Vilniaus memorialinio muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius“. L. Raugevičienė dėkojo už gražiai atnaujintą iškilaus giminaičio gimtąją sodybą ir sakė mielai sutinkanti visuomeniniais pagrindais padirbėti muziejuje gide.
Vėliau visi dar kartą susirinko atnaujinto muziejaus kieme prisiminti išskirtinę Dainavos krašto asmenybę – mažo ūgio, bet labai didelės dvasios. Kalbėta apie tai, jog kiekvienas, apsilankęs Subartonyse ir užsukęs į XIX amžiaus pabaigoje statytą dzūkišką V. Krėvės-Mickevičiaus gimtąją sodybą, turės nepakartojamą galimybę pabuvoti prie rašytojo kūrybos ištakų, susipažinti ne tik su iškilaus rašytojo gimtosios sodybos aplinka, bet ir unikalia to meto Dzūkijos regiono kultūrine ir istorine panorama.