Žemaitijoje – trys naujos koplytėlės
Lietuvos Seimas 2020 metus paskelbė UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais. 2001 metais į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą buvo įtraukta ir lietuviškoji kryždirbystė – unikalus liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio ir metalinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimą, apeigas ir papročius. Ankščiau žmonės nepraeidavo pro kryžių ar koplytėlę, nenukėlę kepurės, dažnai sustodavo pasimelsti, išsipasakoti širdies sopulius ar džiaugsmus. Net sovietinės okupacijos metais, kuomet kryžių statyti buvo draudžiama, kryždirbystė išliko. Šie paminklai įsitvirtino kaip tautinės tapatybės ir vienybės simbolis. O žemaičiai nuo seno garsėja ne tik savo kryžiais, koplytstulpiais, bet ir koplytėlėmis, kurias puošia meniški kalvių nukalti kryžiai – saulutės. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyrius ir Telšių kultūros centras parengė projektą: „Žemaitiškų koplytėlių tradicijų gyvastis“. Todėl rudenėjančiuose Telšiuose buvo surengta tarptautinė konferencija „Žemaičių, lenkų ir sakartvelų kryždirbystė: skirtumai ir bendrumai“ ir trijų naujai pastatytų koplytėlių atidengimo ir pašventinimo ceremonija. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Telšių rajono savivaldybė.
Konferencijoje pranešimus skaitė: Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas, dailininkas Jonas Rudzinskas, menotyrininkė dr. Skaidrė Urbonienė, Žemaitijos nacionalinio parko vyr. specialistė Aldona Kuprelytė. Dėl COVID-19 pandemijos, deja, tik virtualiu tiltu prie konferencijos dalyvių prisijungė ir pranešimus skaitė Vakhangas Pilpanis iš Sakartvelo Mestijos miesto Svanijos regiono, Beata Sajevska (Beata Sajewska) ir Evelina Spychala (Ewelina Spychala) iš Lenkijos Minsko Mazoveskio. Projekto iniciatorė ir kuratorė Sigita Dacienė, pradėdama konferenciją, pabrėžė, kad būtina ne tik išsaugoti išlikusį visiems brangų paveldą, bet ir, remiantis išlikusiais pavyzdžiais ir sukauptais dokumentais, plėtoti kryždirbystės meną, sukuriant naujas, reikšmingas vietas įprasminančias koplytėles.
Telšių pašonėje buvo įsikūrę du dvarai: Siraičių ir Džiuginėnų. Nuo XIX amžiaus antros pusės Siraičius valdė šviesi bajorų Andrijauskų giminė. Broliai Vladimiras, Bonaventūras ir Engelbertas Andrijauskai buvo gydytojai, Pranciškus – teisininkas. Jie visi buvo to meto šviesuoliai.
Vladimiras medicinos mokslus studijavo Maskvos universitete, buvo veiklus lietuvių kolonijos organizatorius, palaikė ryšius su istoriku Simonu Daukantu. Nuo 1857 metų vasaros iki 1863 metų jis dirbo Varnių dvasinės seminarijos ir didžiojo žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus asmeniniu gydytoju. 1863 metais jis dėl ryšių su bajorų anticariniu pasipriešinimu ir sukilėlių gydymo buvo ištremtas į Sibirą be teisės verstis gydytojo praktika. Po amnestijos aštuntame dešimtmetyje jis grįžo į Žemaitiją ir apsigyveno Siraičiuose pas brolį Engelbertą.
Bonaventūras Andrijauskas dirbo gydytoju Viekšniuose, už paramą 1863 metų sukilėliams jis irgi buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė. 1905 metais Andrijauskai prie įvažiavimo į dvarą pastatė didžiulį akmeninį kryžių, prisimenant laisvės kovas ir į Sibirą ištremtus brolius Vladimirą ir Bonaventūrą.
Paskutinis Siraičių dvaro savininkas Leopoldas Petras Andrijauskas buvo dailininkas, baigė Peterburgo dailės akademiją, tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. 1891 metais jis dalyvavo Miuncheno parodoje ir pelnė apdovanojimą. Dailininkas, be lietuvių, lenkų ir rusų kalbų, puikiai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai. Buvo kraštotyrininkų draugijos narys. Su kultūros istoriku Mykolu Eustachijumi Brenšteinu (sesers Jadvygos vyru) buvo surengęs kraštotyrinę ekspediciją po Žemaitiją ir Kuršą, rėmė Žemaičių muziejaus „Alka“ statybą žvyru ir mediena. Leopoldas Andrijauskas daug tapė, bet paveikslų nepardavinėjo, dovanodavo juos pažįstamiems, giminėms. Jo tapyboje vyrauja tik du žanrai – peizažas ir portretas. Jo peizažai šviesūs, tapyti impresionistine maniera, buitinio žanro, natiurmortų, istorinių kompozicijų nėra išlikę, o gal jų ir nekūrė… Mirė Leopoldas Andrijauskas 1947 metais, sovietų valdžios išvarytas iš savo paties dvaro, vienišas ir apleistas Telšių ligoninėje.
Šviesiam Andrijauskų giminės atminimui įamžinti, prie įvažiavimo į Siraičių dvarą buvo pastatyta ir atidengta medžio meistro Rimanto Laimos ir kalvio Rimvydo Kazlausko kurta Šv. Martyno koplytėlė, kurią pašventino prel. Juozas Šiurys.
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina Bucevičė pristatydama IV amžiuje gyvenusio vyskupo šv. Martyno gyvenimą, pažymėjo, kad jis garsėjo gailestingumo darbais, kurie buvo nesvetimi ir Andrijauskų giminei, o šioje vietovėje ir dabar yra populiarus Martyno vardas…
Netoli Siraičių yra Džiuginėnų dvaras, kurį ilgus šimtmečius valdė Gorskių giminė. Džiuginėnuose gimusi Marija Magdalena Gorska – Lenkijos prezidento grafo Bronislavo Komarovskio (Bronislaw Komorowski) senelė. Jos tėvo Tomašo sesuoVanda Teresė Gorska Varšuvoje ištekėjo už bajoro Severino Perkovskio (1845–1907), Lenkijoje plačiai žinomo gydytojo chirurgo ir urologo. Studijuodamas mediciną, būsimasis gydytojas dalyvavo 1863 metų sukilime, kurį nuslopinus, emigravo į Prancūziją, baigė medicinos studijas ir 1874 metais sugrįžo į Varšuvą. Tadeušas Perkovskis buvo Lenkijos valstybės diplomatas, o Juzefas, 1928 metais baigęs Varšuvos dailės mokyklą, tapo profesionaliu menininku ir visiems laikams apsigyveno Džiuginėnuose, dalyvavo parodose, domėjosi liaudies menu, o tam įtakos turėjo ir pažintis su Mykolu Eustachijumi Brenšteinu, dailės istoriku Pauliumi Galaune, poetu, muziejininku Pranu Geniu, tapytojais Leopoldu Andrijausku ir Mstislavu Dobužinskiu.
Juzefas Perkovskis skelbė mokslinius ir kritikos straipsnius tarpukario periodiniuose leidiniuose, parašė veikalą „Žemaitijos liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika“, aktyviai dalyvavo XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos kultūriniame gyvenime, 1933 metais Kaune kartu su S. Dembovskyte-Riomeriene surengė kūrybos parodą. Jo tautodailės tyrimai neprarado aktualumo ir šiandien. Paliko gausų archyvą – piešinių, tapybos darbų, fotografijų, negatyvų. J. Perkovskis garsėjo savo karitatyvine veikla, pagalba samdiniams, vargšams, ligoniams, buvo labai mylimas vaikų, gerbiamas tarnų ir kaimynystėje gyvenusių ūkininkų. Žuvo Juzefas tragišką 1940 metų vasarą.
Šviesiam Juzefo Perkovskio atminimui prie įvažiavimo į Džiuginėnų dvarą ant lietuviško riedulio buvo pastatyta medžio skulptoriaus Stepono Kamino ir kalvio Evaldo Rimkūno sukurta Šv. Roko koplytėlė, kurią pašventino prel. Juozas Šiurys. Šv. Rokas – XIII amžiuje gyvenęs Prancūzijoje ir garsėjęs kaip ligonių slaugytojas ir gydytojas. O juk J. Perkovskis irgi garsėjo savo pagalba vargšams ir ligoniams…
Trečioji koplytėlė buvo pastatyta Kęstaičiuose, prie įvažiavimo į kadaise čia stovėjusį tėvų rokitų vienuolyną ir bažnytėlę. Šv. Justino koplytėlę sukūrė medžio skulptorius Pranas Dužinskas ir kalvis Virgilijus Mikuckis, o ją pašventino kun. Egidijus Kumža.
Šv. Justinas – žymiausias pirmųjų amžių krikščionių filosofas ir apologetas, kurį Romos prefektas Junijus Rustikas nuteisė mirti, kai jis atsisakė pagarbinti pagonių dievus. Justinas pirmas iš filosofų iškėlė vertę tiesos, už kurią galima paaukoti net gyvybę. „Kas bendro tarp šv. Justino ir Kęstaičių? – retoriškai klausė susirinkusiųjų istorikė J. Bucevičė. – Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko, bet juk ir žemaičiai 1886 metų rudenį drąsiai kovėsi už tiesą, už Jėzų, pasipriešinę caro valdžios siekiams uždaryti rokitų vienuolyną, ligoninę ir bažnytėlę. O pavyzdys kęstaitiškiams ir kitiems žemaičiams buvo šventieji kankiniai“. Žemaičiai nuo rugsėjo 24-osios iki lapkričio 19-osios dieną ir naktį budėjo bažnytėlėje. Ir tik atvykus Kauno gubernatoriui su kazokais ir urėdninkais, pasipriešinimas buvo žiauriai nuslopintas. Jie prievarta tempė žmones iš bažnyčios, juos mušė, kapojo rimbais, o aršesni pasipriešinimo dalyviai kazokų buvo sulaikyti ir uždaryti Telšių kalėjime. Iš bažnyčios išmesta vienuolyno tarnaitė Klara Drobaitė pribėgo prie gubernatoriaus ir abiem rankom įsikibo į jo barzdą. Kai kazokai mergaitę nuo gubernatoriaus atplėšė, jos rankose buvo kuokštai išplėštos barzdos… Kęstaičių filijos kunigas Juknevičius buvo ištremtas į Vologdos guberniją, o rokitų vienuoliai išvežti į Kretingą, bažnytėlė ir vienuolynas sugriauti. Bet tragiški Kęstaičių įvykiai gyvi žmonių širdyse.
Koplytėlių atidengimo ceremoniją lydėjo žemaitiškos dainos, pritariant gausiai susirinkusiems iškilmių dalyviams. O saulės nutviekstos koplytėlės tegu visiems primena, kad išdidžių žemaičių žemė yra šventa.
