Bronis Ropė: Diskusijose apie žemės ūkio skaitmenizaciją prarandame ryšį su žeme
Baigėsi dvi dienas vykęs tarptautinis Agro-maisto 2020 forumas. Įdomūs pranešėjai, netradiciniai problemų sprendimo pasiūlymai, žemės ūkio transformacijos matymas. Daug gerų žodžių skaitmenizacijos teikiamoms galimybėms, mėsainiai iš mėgintuvėlio, europietiškais vabzdžiais maitinamas pasaulis… Viskas puiku, progresyvu.
Ko aš asmeniškai pasigedau? Ryšio su žeme! Taip, aš pats prieš konferenciją kontaktavau su tais, kas iš tiesų dirba žemę, kas gamina žaliavą, maistą. Rinkau žemdirbių nuomones apie tuoj prasidėsiančius pokyčius, apie jų galimybes prisitaikyti, kviečiau teikti pasiūlymus, kaip jie mato perėjimą prie tvaresnio, žalesnio ūkininkavimo.
Lietuvos žemdirbiai, kaip ir nemažai kitų valstybių ūkininkų, dar iki COVID-19 pandemijos jau patyrė ir iki šiol patiria krizę. Ši tendencinga ir nepavydėtina situacija susidarė pagrinde dėl nevienodų konkurencinių sąlygų, t. y. – dėl diskriminacinės ES paramos, kai vienų šalių žemdirbiams mokamos gerokai mažesnės tiesioginės išmokos nei kitų, senbuvių ES narių žemdirbiams. Kai kuriems žemės ūkio sektoriams esant ant išnykimo ribos – nauji žaliojo kurso reikalavimai neatlikus namų darbų gali būti pražūtingi.
Europos Parlamente mano keliami klausimai yra labai nepatogūs daliai ten esančių ir toliau tęsti šią nelygybę suinteresuotų politikų. Pereinamojo laikotarpio reglamente nenumatyta tiesioginių išmokų konvergencija, ir net dviem etapais (per pereinamąjį ir ateinantį BŽŪP laikotarpį) ji nebus išspręsta, jei paliksime dabartinius dokumentų projektus.
Negana to, ES Taryba nusileido Europos Parlamento daugumos frakcijų ir kelių tiesiogiai suinteresuotų šalių spaudimui ir sutiko atstatyti biudžetą atokiausiems ES regionams (POSEI) ir mažosioms Egėjo jūros saloms (SAI), t. y. netaikyti biudžeto sumažinimo dėl „Brexit“. Finansavimas šioms saloms išliks tokio paties lygio, koks yra dabar. Tam Europos Parlamente priešinosi tik Žaliųjų/ELA frakcija, kuriai aš priklausau.
Papildomi finansavimo šaltiniai bus rasti iš asignuotųjų įplaukų (2021 m.), iš Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos ir Graikijos tiesioginių išmokų vokų (2022 m.). Tai reiškia, kad jei 2021 m. asignuotųjų įplaukų bus per mažai – skirtumas bus padengtas iš visų šalių tiesioginių išmokų. Finansavimo atstatymas pareikalaus 26,4 milijonų eurų kasmet, arba 52,8 milijonus pereinamojo laikotarpio metu. Tuo tarpu teisingumo Baltijos šalių žemdirbių atžvilgiu (surandant lėšų, kad mūsų ūkininkai gautų tokias pat tiesiogines išmokas, kaip bet kuris kitas europietis) finansavimui lėšų kaip trūksta, taip trūksta. Ir taip laikotarpis po laikotarpio, derybos po derybų – lėšų vis „nėra“.
Taigi finansavimas išrinktiesiems buvo surastas bet kokia kaina – t. y., ir vėl ekonomiškai silpnesnių šalių sąskaita. Tai dar kartą įrodo ES viduje egzistuojančią nelygybę. Ir man labiausiai keista, kad akivaizdžią diskriminaciją, neteisingumą taip pasyviai sutinka dauguma europarlamentarų, kurių šalių ūkininkai kenčia labiausiai.
Žemdirbiai supranta žaliųjų pokyčių prasmę ir būtinybę. Tačiau darant naujus žingsnius turi būti išspręstos gerokai įsisenėjusios nesąžiningų tiesioginių išmokų problemos. Dėl papildomų ES reikalavimų kai kurioms valstybėms netekus pajėgumų savarankiškai apsirūpinti maistu, situaciją ištaisyti būtų vargiai įmanoma.
Daug kalbama apie tai, kad su Žaliuoju kursu į žemės ūkį ateina ES pinigai, bet kiek iš jų tikrai pasieks žemės ūkį? Kol kas Žaliasis kursas tėra strategijų lygmenyje, tad labai svarbu numatyti konkrečias priemones, konkrečius teisės aktus, kurie aiškiai reglamentuotų paramą savo veiklą koreguojančiam žemdirbiui. Inovacijų kūrimui ir vystymui yra skirtos kitos programos. Lietuva galėtų sėkmingai dalyvauti ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programoje „Horizon“. O žemės ūkiui skirtos lėšos turėtų pasiekti tikrąjį žemės ūkio veiklos vykdytoją – žemdirbį.
Nesiliauja kalbos apie tai, kad skaitmenizaciją palankiau pasitiks jaunesni ūkininkai, kad tai bus paskata į žemės ūkį ateiti jaunesnei kartai. Tačiau gerai žinome, kad Lietuvoje ūkininkų amžiaus vidurkis yra – pensinis amžius. Vyresnio amžiaus žmonės žemės ūkio tradiciją, o kartu ir ryšį su žeme perėmė iš ankstesnių kartų. Man kartais atrodo, kad tik šis ryšys juos ir telaiko prie šios veiklos, nes nežinau, kaip kitaip paaiškinti, kas laiko žmogų prie žemės, kai jis iš šios veiklos neretai ne tik neturi jokių pajamų, bet ir patiria nuostolius, o viešoji erdvė dar ir mirga marga nuomonėmis apie ūkininkų „veltėdžiavimą“, „pašalpininkavimą“, apie plėšikavimą iš vartotojų ( maisto produktų kainos – atskira tema, čia nesiplėsiu, iš ko susidaro galutinė produkto kaina vartotojui).
Į ką noriu atkreipti dėmesį? Taip, jaunas žmogus šiais laikais retai imasi veiklos žemės ūkyje „iš pašaukimo“ ar perimdamas šeimos tradiciją. Nors tikrai yra ir tokių jaunų šviesulių, esu sutikęs ne vieną, bendraudamas su žemdirbiais įvairiuose Lietuvos regionuose. Tačiau labai normalu, sveikintina ir visai nekritikuotina, kad šiuolaikinis ūkininkas nori užsiauginti produkcijos ne tik savo reikmėms, kad kaip ir visų kitų sričių verslininkai, jis nori iš šios veiklos užsidirbti sau ir savo šeimai. Todėl kalbant apie jaunuosius ūkininkus, jaunimo pritraukimą į žemės ūkio sektorių, būtina kalbėti apie jų ekonomines galimybes, būtina užtikrinti adekvatų ir sąžiningą finansavimą šiai ūkio šakai. Čia vėl gi atsiremiu į tas pačias galimybes konkuruoti su kitų šalių ES žemdirbiais. Vien išmaniosiomis programėlėmis ir dronais į žemės ūkį nepriviliosime net pačių didžiausių IT aistruolių.
Na ir pagrindinis dalykas, apie ką pasigendu gilesnės diskusijos, akcento – tai žemės ūkio specifika. Kuo žemės ūkis išsiskiria iš kitų ūkio šakų? Kodėl apskritai ES turi Bendrąją žemės ūkio politiką ir kodėl nėra, pavyzdžiui, Bendrosios tekstilės politikos? Na gi negalime mes staiga imti ir vienodai su kitomis transformuoti tos srities, kuri yra gyvybiškai svarbi mums kiekvieną mielą dieną. Jeigu transformacijos eksperimentais sutrikdysime, pvz., drabužių gamybą, tai taip – nukentės didžiulių gamyklų darbuotojai, nukentės tų valstybių biudžetai, nukentės su gamintojais susijusi tolimesnė grandinė, logistika, prekybininkai. Galbūt nebus patenkintas tam tikrų mados „trandų“ belaukiančių vartotojų poreikis. Tačiau populiacijos nepatirs grėsmės likti gyventi pusbadžiu.
Jeigu mes nereaguosime į jautrią situaciją žemės ūkyje, jeigu padarysime neišmintingus eksperimentus, užkraudami žemdirbiams papildomus reikalavimus, prieš tai neįvertinę pasekmių ir neišsprendę jau šiuo metu egzistuojančių ūkininkų ekonominių problemų, mes galime susidurti su maisto trūkumo, tam tikrų produktų deficito ir su tuo susijusių dešimtis kartų sukilusių maisto – supraskim, ne naujos suknelės, bet „kasdieninės duonos“ – kainomis.
Transformacijos idėja yra labai svarbi ir pokyčiai neišvengiami. Europa nori tapti tvarių transformacijų lydere ir taip užtikrinti, kad gerovė būtų sukurta ir ateities kartoms. Mes ilgus amžius gerovę kūrėme dažnai nepaisydami mūsų daromo poveikio aplinkai. Dabar atėjo laikas keistis. Pasiekėme tokį lygį, kuris leidžia kurti aukštos pridėtinės vertės produktus ir pasitelkiant inovacijas – išspręsti nemažą dalį iki šiol mus kamavusių problemų, tame tarpe ir žemės ūkyje. Pritariu, kad jau nėra kitos išeities, turime žengti, bet tvirtais, apgalvotais žingsniais, kad einant žaliuoju kursu žemės ūkio srityje nereiktų skaudžiai suklupti. Nes tai gali turėti žymiai didesnes pasekmes nei praradimai kitose ūkio šakose.
Žemdirbiai diskusijose dėl Žaliojo kurso, dėl skaitmenizacijos eterio gauna nepakankamai. Tad matau prasmę iš žemės ūkio atstovų kylantiems pastebėjimams, pasiūlymams ir pasidalinimui savo patirtimi suteikti daugiau erdvės, daugiau dėmesio. Kviečiu kreiptis į mane, toliau bendradarbiauti, kad žemdirbių balsas būtų girdimas, kad ūkininkų pozicija būtų organizuota, vieninga ir įtvirtinta ES teisės aktuose.
Užsk. Nr. BR-18
