Agurkų kvapo stintomis mėgavosi ir mūsų protėviai
Nuo senų senovės Aistmarių ir Kuršių marių žvejai žiemą stintas į pašautus po ledu tinklus viliodavo ypatingu muzikiniu instrumentu: į eketę įleidę vieną lentos galą, kitą galą ritmiškai daužydavo pagaliais, sau taktą skaičiuodami ir kartodami: „stinta – pūki, stinta – pūki…“ Žuvys pajausdavo vandenyje sklindančias garsines bangas, artėdavo prie eketės, sukdavo ratus ir pakliūdavo į tinklus.
Kuršiai kopininkai gyvenę Kuršių nerijos Kranco, Šarkuvos, Rasytės, Pilkopos, Nidos, Preilos, Pervalkos, Karvaičių, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenvietėse; lietuvininkai būrai žvejai, gyvenę Karaliaučiaus srityje, lietuvininkai šišioniškiai žvejai, gyvenę Šilutėje, Rusnės saloje, Mingėje, Ventės rage, Kintuose, Svencelėje, Drevernoje, Mėmelyje, taip pat kuršiai žemininkai, gyvenę Baltijos jūros pakrantėje nuo Melneragės iki Rygos stintas išdarydavo savotiškai, kitaip negu kitos tautos: visoms žuvelėms nuvalydavo ir nuplaudavo žvynus, kad neliktų nė vieno žvynelio ir jas nusausindavo. Po to su dviem pirštais per žiaunas kartu su žiaunomis ištraukdavo žarnas su pūsle, palikdami ikrus arba pienius. Pasipraktikavus paskui labai lengvai eina kuršiškai stintas išdaryti…
Visi privalo žinoti, kad žuvelių pūslėse nuo amžių amžinųjų yra įsiveisę apvaliųjų kirmėlių – (Nematoda) Cystidicola farionis. Išdarinėjant stintas nereikėtų pūsles plėšyti, – tiesiog jas išmesti, nes stintinės gleivakirmės parazituoja tik stintų plaukiojimo pūslėje (nevalgomoje dalyje), o žmonėms ir gyvūnams yra visiškai nepavojingos.
Kitos tautos, ypač rusai, rūko, džiovina, vytina, netgi kepa arba troškina neišdarytas stintas su žarnomis ir pūslę, nuo ko stintos tampa kartokomis.
Didžiausią paklausą Mėmelyje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Rygoje (buvo vežama net į Berlyną) turėjo silpnai šaltai parūkytos vytintos stintos, kurios pasižymėjo išskirtiniu skoniu ir natūraliu žuvelių agurkų kvapu.
Aukščiau minėti senbuviai žvejai kepimui stintas nuvalydavo ir nuplaudavo žvynus, kad neliktų nė vieno žvynelio ir jas nusausindavo.
Po to su dviem pirštais per žiaunas kartu su žiaunomis ištraukdavo žarnas su pūsle, palikdami ikrus arba pienius. Žuveles apvoliodavo kvietiniuose miltuose ir kepdavo kanapių, sėmenų vėliau saulėgrąžų aliejuje (nuo kiekvieno aliejaus stintos įgauna savotišką poskonį, net kvapą). Aliejų keptuvėje įkaitindavo, įberdavo žiupsnelį druskos ir kepdavo tiek, kad jos taptų gruzdžiomis, traškiomis, „štyvomis“, – kad paėmus už uodegos jos stačios stovėtų, net nelinktų.
Taip paruoštas stintas galima ir būtina valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega (būtinai su stinta pasikabinant krienų, nes bene vieninteliai kuršiai žuvis valgydavo būtinai su krienais, ką vėliau perėmė ir kiti Mažosios Lietuvos žvejai), nes visa tai lengvai bei skaniai sukramtoma ir daug tikro kalcio mūsų organizmui suteikia.
Šiandien stintas paniruoti (apvolioti) kvietiniais miltais galima lengviau, – į polietileninį maišelį arba plastmasinį indelį su dangteliu pripilti pusę stiklinės kvietinių miltų su puse šaukštelio druskos, sudėti išdarytas bei nusausintas stintas ir, užsandarinus maišelį, jį pakratyti. Žuvelės bus vienodai paniruotos.
CBD kanapių aliejus tinklapyje hdrop.lt