Stintelių žvejyba Lūšių ežere – kultūros paveldo vertybė
Nors žiema tokia graži ir šaltukas spaudžia, šiemet smagios, Palūšę garsinančios šventės „Trauk stintelę” neturėsime. Galime tik šviežių stintelių namuose išsikepti ir buvusias šventes prisiminti. Bet džiaugiamės gera žinia, kurią paskelbė Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas papildytas poledine bumbinamąja stintų žvejyba ir poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere. Į sąvadą dar įrašyta Lietuvos totorių gastronomija, Žolinės atlaidų šventinimas Krekenavoje, lietuvininkų dainavimas, šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, pintinių juostų pynimas. Sąvade nuo 2017 m. yra jau 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis.
Lūšiuose nuo seno agurkais kvepiančios žuvelės iš po ledo buvo traukiamos rankiniu būdu, sukant taip vadinamą „bobą“. Tai statinė ant ašies su skersine kartimi, kurią sukant ir traukiamas tinklas. Medinėmis kartimis ir virvėmis į ežero gelmes per eketes panardinamas daugiau kaip 300 metrų ilgio ir apie 16 metrų pločio tinklas, jo viduryje yra didžiulis maišas, vadinamas „motnia”, į kurį ir sukrenta stintelės. Tinklai su laimikiu „boba” ištraukiamas ant ledo. Šis archajiškas, nuo senų laikų žinomas žvejybos būdas, dabar jau retai naudojamas. Na o ežerinė stinta, arba stintelė – tai vienas iš ledynmečio reliktų, aptinkamų giliausiuose Lietuvos ežeruose. Tokių mūsų šalyje apie 50 (Asalnai, Almajas, Lūšiai, Šakarvai, Tauragnas ir kt.).
