Prie Pilviškių ribų iš trijų pusių pasitinka… šventasis

Kiekvienas miestas ar miestelis turi ne tik savo vietą ant žemės ir mažą taškelį žemėlapyje, bet ir savo istoriją, savo veidą.

Norisi, kad rastųsi žinovas, kuris įtikinamai paaiškintų, kodėl Lietuvoje kartais su savita ironija tarstelėjama: „Kaip iš kokio Balbieriškio“, „Kaip iš kokių Pilviškių“… Žvilgtelėti į Pilviškius (Vilkaviškio rajono seniūnijos centrą) paskatino į akiratį pakliuvęs „nekaltas“ Nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus pastebėjimas. 1957 metais jis įsikūrė Čikagos priemiestyje Cicere (JAV), palyginti lietuviškoje aplinkoje, lietuviškoje parapijoje. Gatvėse daug kur girdėjosi lietuvių kalba. Net ir kai kuriose žydų krautuvėse galima buvo susikalbėti lietuviškai. Ir pats prel. M. Krupavičius vienoje „Amerikos balso“ laidoje išsitarė, kad Ciceras – jauki vieta: tai – Amerikos Pilviškiai, kur eisi, vis ant lietuvio užlipsi… (P. Maldeikis „Mykolas Krupavičius“, 1975).

Pilviškiečiams tokia įžvalga, išsakyta prieš daugiau nei 60 metų, turėtų būti visai maloni. Mat pastaraisiais metais miestelio ir parapijos bendruomenės kūrybiškai ieško būdų, kaip savo gyvenamą vietovę padaryti jaukią, malonią ir patrauklią tiek vietiniams, tiek atvykstantiems žmonėms.

Dar prieš prasidedant sugriežtintam karantinui Pilviškiai pasipuošė naujais akcentais. Prie trijų pagrindinių įvažiavimų į seniūnijos centrą įtvirtinti šio miestelio vardo žymekliai su šv. Jono Nepomuko iš ąžuolo drožtomis figūromis. Ir visos vienodos kaip kokie trynukai, tiksliau, kaip miestelio herbo ženkle: šventasis stovi su kunigo rūbu, kairėje rankoje laiko kryžių, dešinėje – palmės šakelę, virš galvos – penkios šešiakampės žvaigždės.

Idėja papuošti Pilviškių herbo akcentais miestelio prieigas bendruomenės nariams buvo kilusi seniai, bet įgyvendinti pavyko, kai šį entuziazmą parėmė pilviškietis medžio drožėjas Kęstutis Lazauskas.

Miestelio bendruomenės pirmininkė Loreta Bieliukienė pasidžiaugė, kad praėjusiais metais bendruomenės tarybos susirinkimuose dar prieš pirmąjį karantiną suplanuoti darbai tapo realybe, suderinus seniūnijos ir bendruomenės narių idėjas ir veiklas. Dar pavasarį K. Lazauskas pradžiugino padovanotu medžio drožiniu, kuris papuošė viešą erdvę prie seniūnijos pastato. Kūrybiškasis bendruomenės narys vasarą miesteliui dar sukūrė suoliukų su pelėdos simboliu. Bendruomenės pirmininkės Loretos teigimu, puoselėjama svajonė, kad miestelyje ateityje atsiras ir daugiau mielų akcentų, ir ne tik su pelėdomis. Miestelio bendruomenės pirmininkė tikisi, kad neseniai gidų kursuose įgytomis žiniomis pasinaudodama su bendraminčiais įrengs Pilviškių miestelyje pažintines turistines stoteles, nes šio miestelio istorija turtinga ir įdomi. Pastaraisiais metais labai pagyvėjo Pilviškių Švč. Trejybės parapijos aktyvo veikla. Pritariant ir palaiminant parapijos klebonui kun. Gediminui Bulevičiui žmonės imasi socialinių, dvasinio tobulėjimo projektų, pozityvumą skleidžia tarp parapijos ir miestelio bendruomenės narių.

Istorijos šaltiniuose  miestelis Pilviškiai minimas jau 1559 metais, o 1792 m. vasario 23 d. iš karaliaus Stanislovo Augusto gavo laisvojo miesto teises ir įteisino herbą su šv. Jono Nepomuko atvaizdu.

Po daugiau nei 200 metų atkuriant istorinį Pilviškių herbą nutarta jame įprasminti miestiečių anais laikais pasirinktą šv. Joną Nepomuką (dailininkė – Laima Ramonienė). Lietuvos Respublikos prezidentui dekretu (1999 m. kovo 16 d.) patvirtinus Pilviškių herbą, tą pačią vasarą miestelio centre įamžintas ir herbo akcentas: medžio drožinys-stela su šv. Jonu Nepomuku. Jį sukūrė pilviškietis drožėjas Antanas Mykolaitis.

Paminėtina, kad šv. Jonas Nepomukas vaizduojamas tik dviejų Lietuvos vietovių herbuose: Anykščių miesto ir Pilviškių miestelio. Tikriausiai, tik Pilviškiai išskirtinai savo prieigas pasipuošė šv. Jono Nepomuko skulptūromis, savanoriškai įvardindami jį savo miestelio globėju. Mat per Pilviškius teka Šešupė ir Pilvė, o šventasis laikomas tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių.

Šv. Jonas Nepomukas 1935 metais oficialiai buvo paskelbtas Trakų miesto globėju. Jo vardu tituluotos Vadaktėlių (Panevėžio vyskupija), Sedos ir Grūšlaukio bažnyčios (Telšių vyskupija). Jis žinomas kaip šventasis Čekijos globėjas. Šio šventojo skulptūra stovi Prahoje ant Karolio tilto per Vltavos upę. Miręs 1393 metais, kanonizuotas 1729 metais popiežiaus Benedikto XII. Lietuvoje šv. Jono Nepomuko kultą išplatino vienuoliai jėzuitai.