Guoda Burokienė: „Ponai, ar lietuvių kalba dar netrukdo?“
Įvairios pasaulio organizacijos skelbia, jog esame viena iš labiausiai nykstančių tautų pasaulyje. Matyt anokia čia ir problema, jei bandoma ne išsaugoti tautos kultūrą, papročius, tradicijas, kalbą, o priešingai, visa tai naikinti. Nespėjome kvapo atgauti nuo siekio legalizuoti narkotikus, pakeisti tradicinės šeimos sampratą, užsimota tautinių mažumų regionuose, kuriuose bent penktadalis gyventojų yra kitos tautybės, gatvių pavadinimus rašyti lenkų ar rusų kalbomis, o į savivaldybes, seniūnijas gyventojai galėtų prašymus teikti ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, ir rusiškai. Lyg to maža būtų, siekiama įteisinti, kad tautinių bendrijų regionuose vietoves būtų galima pavadinti lenkų ar rusų vardais.
Kalbininkai kraipo galvas klausdami kam reikalingi tie užrašai kitomis kalbomis, jeigu visuose registruose, žemėlapiuose užrašai yra tik lietuvių kalba. Vietoje to, kad siektume, jog lietuvių valstybinės kalbos būtų kiek galima daugiau, elgiamasi priešingai.
Sakoma, jog apetitas atsiranda bevalgant. Pradžioje kalbos išimtis buvo siūloma taikyti regionams, kuriuose kitos tautybės žmonės sudaro bent 30 proc. gyventojų. Pagal tokį slenkstį lenkų kalba oficiali būtų Vilniaus, Šalčininkų ir Trakų rajonuose, Visagine – rusų kalba. Bet gi girdime, jog 30 proc. slenkstis per didelis, siūloma ir 20 proc. kitataučių kartelė, tad papildomai lenkų kalba oficiali taptų ir Švenčionių rajone. Tačiau ir 20 proc. negana, pasigirsta ir 15 proc. kartelės siūlymų, todėl rusų kalba oficiali taptų dar ir Klaipėdos mieste, ir Zarasų rajone.
Ir tai valdančiųjų sumanymams dar ne pabaiga. Liberalai netrukus ketina siūlyti pavardžių rašymą ne lietuviškomis raidėmis asmens dokumentuose. Šis klausimas keliamas jau nebe pirmą kartą ir ne tik šioje kadencijoje. Konstitucinis teismas jau kelis kartus yra išaiškinęs – valstybinė kalba yra lietuvių kalba. O valstybinės kalbos rašybos pagrindą sudaro lietuvių kalbos abėcėlė. Todėl įrašus pase galima rašyti tik lietuviškai.
Lietuvoje gyvena apie 14–16 proc. tautinėms bendrijoms priklausančių gyventojų. Tarptautinės organizacijos ne kartą pripažino, kad tautinės bendrijos Lietuvoje turi itin geras sąlygas. Jos turi savo mokyklas, kai kurios gali studijuoti aukštosiose mokyklose savo kalba, turi žiniasklaidos priemones. Lietuviškai nemokantys gyventojai ir dabar sulaukia pagalbos savivaldybėse ar seniūnijose jiems suprantama kalba. Tautinių bendrijų tapatybės išsaugojimas išties jautriai atspindimas tiek socialinėje, tiek ekonominėje mūsų valstybės politikoje.
O ką jau kalbėti apie mažesnių bendrijų siekį mokytis lietuvių kalbos, integruotis į Lietuvos gyvenimą. Stengiamasi, kad kitų tautybių žmonėms motyvacija mokytis lietuviškai būtų kuo mažesnė?
Valdančiųjų siūlymai lietuvių kalbai kelia akivaizdų ir rimtą pavojų. Lietuvių kalba savo istorijoje jau ne kartą yra patyrusi kitos kalbos poveikį. Turbūt nereikia priminti kokį poveikį lietuvių kalbai turėjo lenkų kalba, kuomet jos įsiviešpatavimas lietuvių kalbą nuvertino iki „prasčiokų“ kalbos.
Apmaudu, bet, rodos, išgyvename nutautinimo laikotarpį. Valdančiųjų keliamas chaosas vertybių skalėje mūsų nedidelei valstybei gali būti pražūtingas. Keliama grėsmė valstybinei kalbai, tautinių bendrijų integracijai į Lietuvos politinį, socialinį, kultūrinį gyvenimą. Keista, bet Tėvynės sąjunga pasivadinusios politinės jėgos koalicijos partneriai ateina su įstatymų projektais, kurie galimai yra ties Seimo nario priesaikos sulaužymo slenksčiu, nes kiekvienas Seimo narys prisiekia saugoti Lietuvos žemių vientisumą. O kaip kalbinis vientisumas? Pradėsime varžyti ir atimti valstybinės kalbos erdvę? Galbūt neužilgo suvaržysime ir savo teritorijos dalį?
Ritamės visa jėga žemyn nuo stataus tautinių vertybių kalno. Akivaizdu, kad šią kadenciją darbo, suvaldant įžūlų siekį naikinti šimtmečiais kurtas vertybes, turėsime į valias.
LR Seimo narė Guoda Burokienė
Užsk. Nr. GB-06