Skausmo ir džiaugsmo šventė Želvoje

Ruošdamiesi savo krašto tremtinių susitikimui negalvojome, kad ši Sugrįžimų gimtinėn šventė jau bus pavadinta JŲ SUVAŽIAVIMU (Juro Vlado, 16 – osios laidos abituriento, gyvenančio Vilniuje, kartu su šeima į Tomsko sritį ištremto ketverių metelių, žodžiai). Ir iš tikrųjų tai buvo tarsi suvažiavimas…

Ruošėmės jam atsakingai – mokykla, bendruomenė, seniūnija. Ilgai rinkome žinias – per pažįstamus tremtinius, Molėtų krašto seniūnijas, ieškojom Teo informacijoje. Tokios paieškos truko apie pusę metų. Padėjo buvę mokiniai, Kiaukliškio gyventojas, šio krašto šviesuolis Vaclovas Kalesnykas. O paskui pasklido kvietimai, laiškeliai, tikslinamieji telefono skambučiai…

Mūsų pastangos nenuėjo veltui. Susirinko buvusių šio krašto žmonių apie 150. Gimnazijos salė buvo pilnutėlė. Važiavo žmonės iš miestų, iš aplinkinių ir tolimesnių kaimų. Vietinių nedaug, daugiau tolimesni. Iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Molėtų, Alantos, Balninkų… Kai kas savam krašte nebuvę po keliasdešimt metų.

Visus juos jungė panašūs likimai – daugelis ištremti vaikystėje ar kūdikystėje, augę svetimam krašte, kentėję badą, šaltį, pažeminimą ar patyčias. Reikia skaityti jų išgyvenimų ir likimų knygą ,,Kai Tėvynė buvo toli“, kad tai įsivaizduotum. Rašė ją patys, skaudančiomis širdimis pasakojo savo šeimų istorijas, kuriose nėra džiaugsmo – tik nuoskaudos.

O praėjusįjį šeštadienį gimnazija ir parengė šią dovaną – juodą knygą su trispalviu

(geltona, žalia, raudona) pavadinimu.Tai vienos iš jos parengėjų Gabielės Povyliūtės sumanymas. Verkiantis paukštis (Vaivos Čepaitės piešinys) po užrašu išreiškia liūdesį, skausmą…

Toji knyga ir buvo dovanota visiems suvažiavimo dalyviams. Ją skaitėme kartu. Renginyje nebuvo ilgų kalbų, skaudžių prisiminimų. Jie bus skaitomi namuose sugrįžus. Tyloje.

O salėje su didele pagarba ir užjautimu gimnazijos direktorius Vidas Tavoras tarė paguodos ir vilties žodžius, primindamas, kad šio krašto tremtiniai nepamiršti, kad jų istorijos daug metų buvo kaupiamos muziejuje ir dabar sudėtos į knygą. Linkėjo sveikatos ir stiprybės.

Direktorius pristatė susitikimo svečius – rajono merą Rolandą Janicką, Želvos seniūną Kęstutį Mikalajūną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus pirmininkę Aldoną Kalesnikienę, tremtinių chorą „Tremtinys“ (vadovė Emilija Juodienė).

Su šiluma ir atjautimu kalbėjo rajono meras R.Janickas, linkėdamas tremtiniams ištvermės ir stiprybės, o naujos knygoms parengėjoms įteikė Padėkos raštą ir rožių puokštę. Turėjo ką pasakyti susirinkusiems ir šio krašto žmogus seniūnas Kęstutis Mikalajūnas.

Šventės vedėjos 2 g klasės gimnazistės Dovilė Butkutė ir Beatričė Tavoraitė skaitė ištraukas iš liūdnosios Želvos krašto Tremtinių kronikos, primindamos jų VIA DOLOROSOS KELIĄ (KANČIŲ KELIĄ), lyriniame tekste pateikdamos šiurpios statistikos: iš 117 Želvos krašto kaimų ištremti 54 vietovių žmonės – 500 gyventojų. Vien Igarkoje, amžino įšalo žemėje, kentėjo 126. 11 iš jų mirė. Kartu su tėvais į tremtį keliavo 146 vaikai.Toli nuo gimtinės mirė apie 33, iš jų – 3 vaikai. Įkalinta sovietų lageriuose apie 60 želviečių…

Kviečiamas Tremtinių choras. Gražioj susikaupimo ir rimties tyloj skamba choro dainos. Ant simbolinio kapelio vyriausia šio choro dalyvė, Masiulių kaimo tremtinė Ona Šikšnytė uždega žvakelę.

Renginio vedėjos kviečia ,,skaityti“ tremtinių išgyvenimų ir kančių knygą. Ekrane „bevartant“ knygos puslapius, kviečiama pasiklausyti lyrinės jos dalies – poezijos. Įvadinį eilėraštį, skirtą Želvos krašto tremtiniams, skaito autorė, buvusi mūsų mokyklos mokinė Stasė Kairytė – Čirbienė. Renginio vedėja Beatričė Tavoraitė ir 2 g klasės mokinė Iveta Misiūnaitė skaito knygoje spausdintus lagerių kalinių ir tremtinių brolių Albino ir Algirdo Lisankų iš Masiulių kaimo (jau mirusių), Omsko lagerio kalinės, mūsų mokyklos 1 – osios laidos abiturientės Janės Taukytės (žuvo lageryje 1953 m.) eiles. Kviečiamas vyriausias šventės dalyvis, buvęs sovietinių lagerių kalinys, dvareliškietis Algirdas Motiejūnas. Labai jaudindamasis jis negali kalbėti, bet gražų jaunystės dienų eilėraštį, kaip savo širdies maldą, su veržlia ugnele padeklamuoja. Ačiū Jam.

Žodis suteikiamas knygos parengėjoms. Pirmąją viešą kalbą sako Gabrielė, kukli stropioji VU bakalaurė, labiau pabrėždama močiutės nuopelnus. O ta močiutė – šių eilučių autorė – nesijaučianti kažką didelio nuveikusi…

Tremtiniams ir knygos parengėjoms padėkos žodžius nuo bendruomenės taręs jos pirmininkas Gintautas Povylius joms įteikia gėlių, kartu pasidžiaugęs savo šeimos kūrybingumu, indėliu į Želvos istorinių klodų ieškojimus ir atradimus. Toliau sekę gražūs sveikinimai ir palinkėjimai, gėlių puokštės jau skirtos knygos parengėjoms.

Buvęs šios mokyklos mokinys Raimondas Bareišis tremtinių suvažiavimui atvežė brangią dovaną – puošnios rankų darbo ruginės duonos kepalėlį, kurį dalijosi šventės svečiai ir kurios kvapas sugraudino primindamas gimtuosius namelius.

Dėkojo už tėčio atminimo įamžinimą Trotų šeima – Janė Meilūnienė su savo sese, Rimantas Trota iš Panevėžio. Visi – buvę mūsų mokyklos abiturientai. Jų tėvas, Bastūnų kaimo gyventojas, labai geras žmogus, buvo sovietų lagerio kalinys, nuteistas be kaltės, grįžo reabilituotas. Padėkos žodžius ir gėles dovanojo po 40 metų savo mokykloje apsilankęs Juozas Bukelis, Kaune dirbantis mediku, atvažiavęs čia su savo pusseserėmis Angelina ir Danguole, kurių mama Domicelė Davenytė iš Davenių kaimo ilgus metus lageryje ir tremtyje kentėjo itin žiauriomis sąlygomis. Juozas Papas, aktyvus šio krašto žmogus ir didis patriotas, pateikęs knygos rengėjoms faktų iš Paželvių kaimo trėmimų istorijos, dovanojęs muziejui Politinių kalinių ir tremtinių maldaknygę (rašyta ranka), į naujos knygos pristatymą su žmona Regina atvyko kaip į didelę šventę. Traukia šį buvusį abiturientą, gyvenantį Vilniuje, gimtinė, mokykla, džiaugiasi jie kiekvienu šviesesniu įvykiu.

Šventė baigėsi. Tik jos pėdsakai, manome, liko joje dalyvavusių širdyse, o ilgam – mokyklos muziejaus Tremties archyve. Užsipildys dar vienas gražus puslapis gimnazijos Metraštyje, kurį rašė visa mokykla. Šventei buvo sukurtos emblemos su knygos viršelio fragmentu, net 17 gimnazistų dalyvavo piešinio tremties tema konkurse, muzikos mokytojas Vilmantas Driukas mokė naujų dainų, mokytoja Jolita Gineikienė komponavo puokštę.

Gaila, šventėje nedalyvavo visų ir šios knygos svarbiausia darbščioji bitelė redaktorė Ritutė Šepetytė – Petrokienė iš Vilniaus. ,,Labai liūdna“, – kviečiama atvykti sakė humanitarinių mokslų daktarė, davusi ne vieną naudingą patarimą mums, želvietiškų knygų autorėms ir rengėjoms.

Susitikimas baigėsi, palikęs gražių įspūdžių visiems, kurie jame dalyvavo. Vyriausi iš jų – Algirdas Motiejūnas ir 88 – erių metų Šimėnas Alfonsas, Kybartškių kaimo ūkininko sūnus, kartu su 9 asmenų šeima ištremtas 1948 m. į Igarką.